„Esame pratę manyti, kad jauni žmonės neturi jokio supratimo apie gyvenimą ir negali nieko pasakyti. Kai kalbama, kokio amžiaus būnant reikia rašyti autobiografiją ar memuarus, man atrodo, kad tai ir sklinda iš to stereotipo. Man atrodo, kad kiekvienam amžiui yra savi memuarai. Vėliau taip pat turėsiu ką nors pasakyti“, – prieš knygos pristatymą DELFI pasakojo autorė.
Pasiteiravus, ar pavadinime neįsivėlė klaida, B. Tiškevič nusišypsojo ir paaiškino, kad tai – tikslingai jos sugalvotas žodis. „Gyvenimas yra labai rimtas žodis, o aš pagalvojau, kad mano knyga yra apie gyvenimą su klaida. Daug klaidų. Labai daug klaidų. Vyvenimas savyje turi daug žaismingumo, gyvybingumo, nerangumo, vitališkumo ir labai gerai prilimpa žmonėms. Manau, kad tai labai sėkmingas naujas išgalvotas žodis“.
Anot žinomos žurnalistės, ji nenorėjo vien tik paleisti ar atsisveikinti su skaudžiais išgyvenimais rašant. Jos tikslas buvo ir tapti vedliu bei padėti tiems, kurie kaip tik šiuo metu išgyvena skyrybas, nori padėti depresija sergančiam draugui ar kitam, kuris išgyvena sunkų etapą. Ir nors buvo akimirkų kai šios knygos rašymą jai norėjosi mesti ir nustoti atvirauti, Beata džiaugėsi, kad to nepadarė. „Mane tuomet labai palaikė Saulius (gyvenimo draugas Saulius Baradinskas)".
Susirinkus pilnai salei ir žmonėms ieškant laisvos vietos ant grindų bei sraigtinių bibliotekos laiptų, pristatymo vedėjas ir žurnalistas Karolis Vyšniauskas vakarą pradėjo pasakydamas, jog buvo parduoda daugiau nei 1500 knygos, kuri dar nepasirodė knygynuose, kopijų. Anot jo, Beata taps viena populiariausių mūsų laikų rašytojų.
„Gyvenimas yra net tada kai atrodo, kad jis baigiasi. Galbūt tada ir prasideda vyvenimas?“, – besijuokdama iš klausimų apie knygos pavadinimą klausė jaunoji rašytoja.
Susirinkusiems jos pasiklausyti Beata sakė jaučianti apmaudą, jog žmogus mūsų visuomenėje neatrodo vertas pagarbos vien dėl to, kad jis yra, o ypač daug nusistatymų prieš jaunus žmones. Neva jie daug ko neišmano, nemoka ir negali suprasti.
„Mano mintys netilpo į vieną interviu. Niekur. Man įvairios leidyklos siūlė rašyti knygas, bet vis pavesdavau. Mano entuziazmas trukdavo lygiai tiek, kiek atkarpa iki namų. Kai pati nusprendžiau parašyti knygą, man neberūpėjo, jei leidyklos pasakys „ne“. Aš vis tiek tai parašysiu. Jei jaučiate, kad ta informacija, kurią norite aprašyti yra tikra ir reikalinga, tikrai atsiras kas ja pasirūpins.
Per visus šiuos metus buvo daug iššūkių. Kažkur sustiprėjau, kažkur susilpnėjau. Man reikėjo ilgo kelio, kad suprasčiau. Prieš kurį laiką norėjau parašyti apie nuteistų žmonių vaikystę, tačiau supratau, kad nesu tam pasiruošusi. Kodėl nori rašyti apie žmonių, kurie yra kažką nužudę, vaikystę? Man atrodo, kad yra paprasčiau prakalbinti žmones, kurių nepažįstu ir aprašyti jų gyvenimo patirtis. Tai visiškai kita, tačiau prakalbinau save“, – graudindamasi ir dėkodama už artimųjų, draugų ir mylimojo paramą tęsė B. Tiškevič.
Knygos pristatyme taip pat dalyvavę iliustratorius Karolis Strautniekas, kuris ir sukūrė knygos viršelį, bei viena Beatos autoritetų ir lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė buvo vieni pirmųjų, kurie perskaitė savo bičiulės ir geros pažįstamos parašytą autobiografiją.
„Tai kaip socialinis projektas. Ypatingai knygos pradžioje, kur aprašyta vaikystė, draugės mirtis, įvairūs iššūkiai. Pagalvojau, kad tai toks tekstas per kurį daug žmonių gali atrasti save. Dažniausiai apie tai nutylime, nekalbame. Tačiau meninė kalba palieka daugiau erdvės“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Iš tiesų B. Tiškevič autobiografijoje netrūksta ir itin jautrių detalių. Į savo kūrinį ji įdėjo ir prieš planuotą savižudybę parašytą atsisveikinimo laišką. Į klausimą, kodėl ji pasielgė taip drąsiai, Beata atsakė, jog nemato savo gyvenimo tik kaip tam tikrų etapų. „Matau ir tarnystę kitiems. Mano projektai ir kūryba tame ir yra. Gyvenu ne tik dėl savęs. Manyje tai labai natūralu“.
Vienas stipriausių jos išgyvenimų, kuriuos mini knygą jau perskaičiusieji, yra artimos draugės savižudybė, kuri autorę sukrėtė prieš daugelį metų. „Jos vardas Vika ir Vika yra pats nuostabiausias žmogus, kurį sutikau savo gyvenime. Kiek daug yra tokių vikų, kurios vaikšto gatvėmis ieškodamos šviesos, atramos. Gaila, kad savo draugei padėti negalėjau. Tačiau dabar man rašo žmonės, kurie turi draugų, sergančių depresija, ir jie padovanojo knygą bei sako, kad veikia“.
Nemažai dėmesio skiriama ir jos santykiams su mama, kurie, atsižvelgiant į tai, kad kiekvieną iš mūsų formuoja šeima ir vaikystėje patirtos bei išmoktos tiesios, atrodo tarsi kertiniai. Beata neslepia, kad buvo etapas kai ji pyko ant mamos už tai, jog ši nebuvo tokia moteris, kokia ji pati norėjo būti. Tačiau ilgainiui knygos autorė sakosi supratusi, kad tai tėra ilga besitęsianti grandinė.
„Mamos gyvenimas buvo veidrodinis atspindys močiutės gyvenimo. Mama norėjo sustabdyti mane nuo skyrybų, bet aš nuo jos tada atsiribojau ir išsiskyriau. Man padėjo pripažinimas, kad manyje yra jos ir gerų, ir ne tokių gerų savybių, kurios mane erzina. Visi esame atėję iš savo vaikystės.
Tėvų nuomonė man labai svarbi. Nenoriu jiems blogo ar pakenkti. Galbūt dėl to taip ilgai ir tylėjau. Tai buvo mano baimė. Aš juos myliu, bet noriu ir papasakoti savo istoriją. Taip jau išeina, kad mano istorijoje jie nėra superherojai. Mamai pasirodė, kad knyga yra pernelyg atvira“, – atviravo autorė.
Beata sako, jog nepaisant visų įdomių ir ją supančių temų pirmąją knygą ji labiausiai norėjo parašyti apie save ir savo išgyvenimus. Tačiau kartu ji neketina ir sustoti bei tikina, jog tai – ne paskutinis jos kūrinys.
Pristatyme taip pat buvo galima sutikti ir žinomų veidų, tarp kurių buvo ir atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, dainininkė Monika Linkytė bei fotografė ir geriausia Beatos draugė Neringa Rekašiūtė.
