– Po skyrybų, atrodo, tapote kitu žmogumi. Vėl sugrįžo noras džiaugtis gyvenimu ir pradėti naują bei geresnį gyvenimo etapą?
– Taip matyti? Būtent taip ir jaučiuosi (šypsosi). Turbūt ši mano vidinė būsena ir atsispindi išvaizdoje. Tačiau tai neatėjo iš karto. Man dar reikėjo apie metus gyventi nežinioje ir chaose. Man labai reikėjo ramybės ir nors dar iki šiol jaučiu šiokį tokį nesaugumą, šis jausmas apima ne taip dažnai kaip anksčiau. Nebūna taip, kad vos tik pasibaigus sunkiam gyvenimo laikotarpiui skraidai padebesiais. Mes su Aleksandru kartu buvome penkerius metus ir tai nėra mažai.
– Po tokio laikotarpio išeiti ir pradėti viską iš naujo tik pačiai yra drąsus žingsnis.
– Tai reikalauja drąsos. Gyvename vyrų pasaulyje ir moteriai išeiti bei pradėti viską iš naujo pačiai ir savarankiškai yra sunku. Daug kam atrodo, kaip gali moteris būti viena be vyro.
– Aleksandras liko jūsų bendruose namuose, o jūs su sūnumi išėjote į nuomojamą butą, kurį išsinuomojote iš savo turėtų santaupų. Ar nesvarstėte galimybės likti?
– Tai tikrai buvo išėjimas į niekur. Tuomet dar pagalvojau, kad penkerius savo gyvenimo metus susikroviau į lagaminus per tris valandas. Štai žiūriu į visus tuos daiktus ir galvoju: čia mano penkerių metų gyvenimas ir išeinu į niekur. Išėjau ir išsinuomojau butą. Tiesą sakant, aš esu labai kantri ir ilgai delsiu, laukiu, svarstau, tempiu, kenčiu, bet jei mane daveda – sprogstu tarsi atominė bomba ir keičiu viską kardinaliai. Atrodo, kad ir ribų pokyčiams nelieka. Mintį išeiti jau turėjau kurį laiką, tačiau dar delsiau iki trūko kantrybė ir ėmiausi konkrečių veiksmų.
– Kada pradėjote galvoti apie išėjimą. Puikiai prisimenu kai prieš beveik dvejus metus Aleksandras pasakojo apie tai, kad neva vartojate narkotikus ir smurtaujate prieš jį. Tuomet net atlikote tyrimus, įrodančius, kad nevartojote jokių narkotinių medžiagų, tačiau nuo komentarų susilaikėte ir žiniasklaidoje nesigynėte. Kaip iš tiesų jautėtės tuo metu?
– Man šeima yra atskiras pasaulis ir negalėčiau niekada nešti į viešumą konfliktų ar asmeninių detalių, kalbėti apie artimus žmones visiems ir visur. Aš ir tuomet tylėjau, nes saugau savo šeimą. Aš tikrai šeimos žmogus ir stengiausi viską tada spręsti viduje.
Jaučiausi baisiai. Buvau visiškai palaužta. Mane ištikdavo ir panikos priepuoliai. Nesupratau, kas čia vyksta. Tačiau pasiekus šią būseną nustoji bijoti nežinomybės ir tiesiog eini į niekur. Atrodo, kad blogiau nebus ir reikia judėti į priekį.
Šiandien galvoju kitaip. Manau, kad mano gyvenime turėjo būti ir Aleksandras, ir turėjau praeiti visus sunkumus su juo. Tačiau nebuvo vien tik sunku. Mums gyvenant kartu buvo ir daug įdomių, gražių akimirkų. Mūsų santykiuose nebuvo viskas vien tik blogai. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties ir kiekvienas žmogus į mūsų gyvenimą ateina kažko mus išmokyti. Šiandien aš jau kitokia ir išmokau savo pamoką.
– Kokia tai buvo pamoka?
– Išmokau kitaip žiūrėti į santykius ir rimtai rinktis partnerį. Mums susipažinus man tebuvo dvidešimt metų ir aš tikrai nesuvokiau, koks vyras turi būti šalia moters. Į šiuos santykius ėjau atvira širdimi ir jausmų vedina ir neįsivaizdavau, kad darant viską nuoširdžiai nukentėti gali pats.
Dabar viską matau kitaip. Absoliučiai kitaip. Santykiai nėra tik tie naivūs jausmai. Mes nuoširdžiai mylime savo tėvus, artimuosius, vaikus. Mylime tuomet kai galime atleisti, suprasti, norime gero tam žmogui. Norime ir linkime, kad jam visada viskas būtų gerai. Panašiai ir su vyru. Tai yra tikroji meilė. Tuomet priimame vyro pliusus ir minusus, pasitikime ir augame kartu. Aistrai užvaldžius atrodo, kad tai kažkas daugiau, tačiau taip nebūna.
Dabar saugausi nuo tų meilių ir nenoriu, kad tai man susuktų galvą. Turiu aiškius tikslus ir noriu dabar pasirūpinti savo ateitimi. Mano širdis buvo sužeista ir bandau susirinkti save iš naujo. Tai praėjau ir išgyvenu naują gyvenimo etapą. Esu optimistė, nors anksčiau ja būti buvo sunku.
– Tačiau šiandieniame Šarūno Barto skandalo kontekste moterų asmeninės dramos įgauna kitą prasmę. Ar nebuvo laiko kai galvojote, kad jei apie tai nekalbėsite, niekas ir nesužinos?
– Buvo. Su seksualiniu priekabiavimu mados pasaulyje yra susiduriama dažnai. Dabar stebėdama viską iš šono matau, kad moterys dažnai bando įtikti vyrams, tyli. Apie tai reikia kalbėti ir viešinti tokius atvejus. Bet kokia prievarta prieš moterį nėra vyriška. Tai – apgailėtina.
Ir pati prisimenu kaip Roberto Cavalli po mados šou Romoje gavo mano telefono numerį ir kvietė į restoraną vakarienės. Sakė, kad jo vairuotojas atvažiuos manęs paimti. Tačiau padėkojau, atsisveikinau ir išvykau savaitgaliui su draugais į kalnus. Vairas yra moterų rankose. Jei vyras leidžia sau taip elgtis su moterimi, nereikia kaltinti tik vyro. Pati moteris turi šalinti iš savo aplinkos tokius vyrus. Nesijaučiu ir vieniša, nors jokio vyro šalia neturiu.
Nereikia pamesti savęs santykiuose ir nors yra svarbu turėti antrą pusę, nes tai daro įtaką tiek psichologinei, tiek ir fizinei sveikatai, daug svarbiau, kad vyras, kuris atsiduria šalia, būtų tinkamas. Ne vyras turi rinktis moterį, o moteris vyrą. Vyrą, kuris bus jos vaikų tėvas.
– Kas palaikė sunkiausiu gyvenimo metu?
– Kai atrodė, kad visi mato, žino ir rodo į mane pirštais, buvau pati su savimi. Žvilgsnius jausdavau ir nuėjusi į parduotuvę ar tiesiog išėjusi į gatvę. Išlaukiau ir ištylėjau. Nemėgstu apkrauti ir apsunkinti kitų žmonių gyvenimų savo problemomis.
– Tačiau tai nėra gerai.
– Taip, bet tai etiketo ir jautrumo kitam klausimas. Mane visada palaikė artimiausi žmonės, kurie šalia buvo visada. Reikia mokėti priimti pagalbą, išsikalbėti.
Prieš viską buvau viena ir dar turėjau nešti atsakomybę už savo sūnų. Man buvo labai sunku, bet turėjau šypsotis savo sūnui ir iš paskutiniųjų sakyti jam, kad viskas yra ir bus gerai. Kai sunku, nerodau sūnui ašarų. Nenoriu, kad jis matytų skausmą ir barnius. Tikrai noriu, kad jo vaikystė būtų šviesi ir graži.
– Pavyko išlaikyti gerus santykius su buvusiu vyru, dalintis vaiko priežiūra?
– Tai sunku ir ne tik dėl sūnaus. Dėl mūsų visų. Problemos pasimiršta, bet svarbiausia, kad supratau, jog anksčiau mums trūko išsikalbėjimo, atvirumo. Santykiams yrant mes visiškai nesikalbėjome, nebendravome. Dabar šis etapas atėjo normaliai. Tikiu, kad mes susitikome tam, kad į šį pasaulį ateitų sūnus. Dabar puikiai sutariame ir tai, kas liečia Mykolą, nelieka jokių klausimų. Jis dabar turi savo gyvenimą, o aš savo ir man ramu.
– Kada išmokote į viską žiūrėti taip pozityviai?
– Man reikėjo laiko, kad galėčiau atsitraukti, susirinkti save vėl iš naujo bei pradėti jausti save kaip asmenybę, atsirado pasitikėjimo savimi, svajonių, planų. Atsirado noras domėtis ir drąsa daryti tai, kas man iš tiesų patinka. Nuo to ir prasideda tikras gyvenimas. Darau tai, kas man patinka, žavi. Šiandien aš laiminga, nes galiu mokytis, realizuoti save ir stotis ant kojų.
– Koks tas naujas gyvenimo etapas naujuose namuose?
– Pokyčius visada reikia pradėti nuo savęs. Šiandien tuo ne tik tikiu, bet ir įsitikinau. Pradėjau paisyti savo pačios poreikių ir pradėjau klausytis savęs, ko noriu, kaip noriu gyventi, su kuo būti, ką matyti. Kiekvienam labai svarbu įsiklausyti į save ir susidėlioti save su savo mintimis bei jausti save ir savo egzistenciją šioje žemėje.
Tačiau santykiams reikia pasiruošti ir pamilti save tam, kad galėtum pamilti kitą žmogų. Kaip gali mylėti ir rūpintis kitu žmogumi, jei nemyli savęs? Dabar aš semiu gyvenimą delnais ir jaučiu, kad atėjo mano laikas.
– Santykių pabaigoje jau nemylėjote savęs?
– Aš jau nieko nesupratau. Apie meilę nei minties neturėjau. Vienintele mano motyvacija buvo sūnus ir supratau, kad kažką daryti ir keisti turiu dėl jo. Tai buvo teisingas žingsnis ir nebeliko pykčių.
Viskas į gerą ir gyvenimas dėliojasi. Tikiu likimu ir tuo, kad iš gyvenimo natūraliai išeina tie žmonės, kurie čia neturėtų būti. Esu dėkinga jam už gyvenimiškas pamokas, kurios mane subrandino ir pavertė tokia asmenybe, kokia esu šiandien. Šalia Aleksandro aš užaugau.
– Tačiau jūs ir anksti tapote mama. Ar tai nebuvo pernelyg didelė atsakomybė jaunam žmogui?
– Be abejo. Mečiau keliones ir vaikas man buvo pirmoje vietoje. Visą save atidaviau sūnui ir stengiausi būti geriausia mama. Labai norėjau sūnelio ir vis išgyvenau, kaip su juo susitvarkysiu, ar mokėsiu. Niekas nepadėjo ir vis maniau, ar pavyks. Tačiau gimus vaikeliui juo rūpintis padeda instinktai ir jausmui. Jis visada augo didžiulėje meilėje.
– Ar tiesa, kad pakeitėte ir profesiją?
– Taip. Studijuoju kosmetologiją. Manau, kad kartu nelabai nutolau nuo savo sferos, nes tai susiję su grožiu. Man jau nusibodo tie podiumai, grožis, pompastika. Norisi kažką puoselėti ir kurti. Nežinau, kiek kilometrų podiumu esu nuėjusi (juokiasi). Dabar kaifuoju nuo studijų ir užmiegu su užrašais, kuriuos man iliustracijomis puošia sūnus (juokiasi). Dabar kaip tik mokausi žmogaus anatomiją.
Labai norėčiau kuo greičiau pradėti dirbti kaip kosmetologė. Mano praktika truks iki vasaros, o dabar atlieku procedūras draugėms ir daug mokausi. Labai laukiu, kada galėsiu pradėti dirbti profesionaliai. Aš maksimalistė, todėl noriu būti geriausia savo srityje. Tačiau tik nepagalvokite, kad užsidarau tarp mokslų, darbų ir namų. Stengiuosi išeiti susitikti ir su draugais, pasimėgauti gyvenimu.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Reikalų daug, todėl savo dieną visuomet planuoju ir rašausi visus darbus. Susiplanuoju ir tuomet man viskas aišku, ramu. Mano diena prasideda nuo mokslų, sūnaus nuvedimo į darželį, darbų, reikalų. Vėliau, jei reikia, apmoku sąskaitas, vykstu į susitikimus, rūpinuosi buitimi. Turiu tikslą ir esu užsispyrusi.
– Atrodo, kad viską tvarkyti būnant poroje yra lengviau, o dabar viskas ant jūsų vienos pečių.
– Tiesa, bet aš džiaugiuosi tuo. Vairas mano rankose ir galiu kontroliuoti savo gyvenimą. Nebijau atsakomybės ir esu savarankiška. Galbūt jam tas ir nepatiko, nes visuomet siekiau savo tikslų. Nesu iš tų, kurios vos tik kam sulūžus skambina vyrui ir verkia. Pati sutvarkau.
Tokios moterys vyrus galbūt ir žavi, ir jie kažkiek tokių moterų prisibijo. Negalėčiau būti tiesiog namų šeimininke. Gyvenimas tik vienas ir mes nesame amžini. Negalima užsidaryti tarp keturių sienų. Juolab esu daug keliavusi ir daug mačiusi, todėl užsidaryti būtų sunku. Dabar manau, kad santykiuose turi būti saugumas ir partneriai papildyti vienas kitą.
– Nauji jūsų santykiai bus visiškai kitokie? Kokį žmogų įsivaizduojate šalia savęs?
– Šalia manęs bus tik tas žmogus, kuris leis tobulėti, palaikys mane. Į santykius žiūriu labai rimtai ir atsargiai. Jei atsiras žmogus šalia manęs, tai turės būti tinkamas žmogus. Kartu jis turės patikti ir mano sūnui. Man sūnus išrinks vyrą (juokiasi). Natūralu, kad man pirmoje vietoje yra vaikas ir harmonija santykiuose.
Nesitikiu tobulybės, nes ji neegzistuoja, bet jei jo minusai yra priimtini, viskas yra įmanoma. Mylėdami save išmokstame linkėti sau gero, o tai reiškia, kad šalia pradedame norėti matyti pozityvų ir gerą žmogų. Dažnai juk girdime, kad žmogus nori gražaus, protingo, puikaus partnerio, bet kartu, jei to nori, pats turi toks būti.
– Tačiau tikiu, kad vos tik visi sužinojo, kad išsiskyrėte, sulaukiate ir daug vyrų dėmesio.
– Sulaukiu ir komplimentų, ir kvietimų į pasimatymus. Jei tik turėčiau laiko, tik į pasimatymus galėčiau vaikščioti (juokiasi). Moteriai visada malonu sulaukti komplimentų, bet dabar esu susikoncentravusi į kitus dalykus.
Jei atsiras gyvenimo draugas, tuomet puiku, tačiau pagaliau atėjo tas laikas kai galiu mėgautis gyvenimu ir skirti laiką sau. Gyvenimą dėlioju pagal savo norus ir asmenybę. Matau ir jaučiu save. Mes visos moterys turime puikią intuiciją, tačiau dažnai save meluojame ir raminame, kad viskas pasikeis tarsi savaime, tik reikia pakentėti. Tačiau tiesa ta, kad kentėti nereikia. Reikia gyventi, mėgautis ir klausyti savęs.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Stengiuosi kasdien džiuginti save. Mane įkvepia ir džiugina žmonės, bendravimas su jais. Tačiau jei būna labai sunki diena, mėgstu atsipalaiduoti viena namuose ir paskaityti gerą bei įkvepiančią knygą, prisileisti vonią. Mėgstu pabūti viena su savo mintimis. Geriausiai atsigaunu būdama gamtoje ar vienumoje.
– Tačiau anksčiau viskas buvo kitaip. Gyvenote šou pasaulio sūkuryje.
– Taip. Taip. Gyvenau tarsi ant lagaminų. Vieną dieną dirbdavau vienoje šalyje, o kitą jau skrisdavau į kitą pasaulio kraštą, bėgdavau ir skubėdavau. Buvo įdomu kol nepanorau gyventi sėsliau.
– Kalbant apie mados pasaulį, daugelis buvusių modelių bando visomis išgalėmis nesenti ir likti šiame versle. Nejaučiate baimės palikdama mados pasaulį?
– Žinau, kad labiausiai esu reikalinga sūnui, o ne mados pasauliui. Meilė sūnui mane kartu moko ir mylėti save. Parodyti, kad mylima artimuosius galime tik rūpindamiesi savimi, todėl tai supratusi pradėjau rūpintis savimi. Nebijau ir senti. Grožis prasideda nuo geros sveikatos, teigiamų minčių ir pozityvo sau ir aplinkai.
– Trūko namų jausmo?
– Prisimenu kai būdama šešiolikos viena išvykau į Niujorką. Nemokėjau gerai anglų kalbos ir ten nieko nepažinojau, tačiau pagalvojau, kad galiu arba verkti, arba mėgautis naujomis patirtimis, pažinti naują kraštą. Tai labai padėjo būnant toli nuo namų. Nuo mažens buvau savarankiška, tėvai tai skatino, neribojo ir tai man padėjo.
Taip auklėju ir sūnų. Noriu, kad jis būtų savarankiškas, nepasiduotų ir siektų savo tikslų. Mes panašūs ir jis taip pat turi tvirtą charakterį. Mykolas – labai įdomus vaikas (šypsosi). Jis ir mano draugas nuo pirmųjų dienų. Vos tik jį gimusį padėjo man ant krūtinės, užsimezgė mūsų ryšys. Žinote, kai kas vakarą pasiimu jį iš darželio, jis man dovanoja piešinius, darbelius, o vakarais mes kartu aptariame dieną, pasipasakojame vienas kitam. Labai juo džiaugiuosi.
– Kokių bendrų tradicijų turite?
– Keliame savo šventes. Jis pasako, kad štai šiandien bus šventė ir nutaria kepti vaflius. Kepame! Kartu viską maišome, jis reiškiasi, gamina, susikaupia. Tai labai rimta užduotis jam ir jis rimtai į tai žiūri, nori pats iškepti, pagaminti, padaryti. Matau, kad jam reikia pačiam viską išbandyti. Jis žino, kad mama šalia ir patars, pasakys, padės, bet kartu stebėdama nedraudžiu pačiam tyrinėti, bandyti ir klysti. Taip jis mokosi.
Nemanau, kad teisinga laikyti save viršesne už vaikus. Įgimtų gerųjų savybių ir gabumų nereikia gesinti dar vaikystėje.
– Sakėte, kad prasidėjus naujam gyvenimui atsirado ir naujos svajonės. Kokios jos?
– Ne per seniausiai jos ir atsidaro. Viena jų ir buvo mokslai. Tačiau žinau tai, kad jei pradedu svajoti, paverčiu tai tikslu ir įgyvendinu tai. Visuomet siekiu tobulėti, gyventi įdomiai. Dar noriu keliauti, įsigyti nuosavus namus. Labai norėčiau ateityje sukurti šeimą, susilaukti dar vieno vaikelio.
– Lengvai jos pildosi?
– Tam reikia pastangų, laiko ir nuoširdaus tikėjimo, kad viskas pasiekiama. Negalima panikuoti, kad kažkas neišsipildo čia ir dabar. Tikros laimės reikia išlaukti.
