Panagrinėjome, kodėl vyrauja tokie jausmai ir kaip specialistai siūlo tai išspręsti.
Idėjos – nuo paverkimo čempionato iki pažadų sau
Savo laimingesnės visuomenės receptus siūlė žmonės dirbantys įvairiausiose srityse. Saulius Urbonavičius – Samas ironiškai kritikuodamas tai, kad lietuviai per dažnai skundžiasi, pasiūlė padaryti verkimo čempionatą.
„Mes tiek verkiam, tiek bliaunam. Aš pakraupęs, kaip žmonės dabar gerai gyvena ir kiek daug verkia. Ir kai išverksim visas ašaras per tą verkimo čempionatą, manau, pradėsime pozityviau žiūrėti į savo gyvenimą ir savo pasiekimus“, - aiškina jis.
Tačiau kaip sukurti laimigesnę visuomenę? Laidos „Beatos virtuvė" vedėjos Beatos Nicholson nuomone, reikėtų pradėti gyventi „3D gyvenimą“ – kiekvieną dieną vadovautis džiaugsmu, dėkingumu ir dosnumu.
Daug kalbėta ir kritiką vienas kito atžvligiu. Žurnalistė Edita Mildažytė pasakė, kad jei būtų jos valia, tris dienas išvis būtų jos atsisakyta tiek viešojoje erdvėje, tiek šeimoje. Laisvą laiką panaudoti kitaip sugalvojo „Barboros“ vadovas Tomas Kibildis.
Jo teigimu, jį reikėtų skirti prasmingai veiklai, nes tai – „viena svarbiausių laimę kuriančių sudedamųjų dalių“.
Sociologas Vladas Gaidys tokias naujas iniciatyvas ir renginius, kurios turėtų tapti kultūros dalimi, vertina atsargiau.
„Vieną kartą būtų linksma. Dėl paverkšlenimo, matyt, pripažįstu, kad to yra daugiau nei protestantiškų kultūrų kraštuose. Tarkime, Skandinavijoje, kur verkšlenimas yra nepriimtinas. Jei ten tau nelabai sekasi, gal tiesiog tingi, todėl susitikęs sakai, kad sekasi puikiai. Jei taip pasakysi sutikęs lietuvį, pagalvos, kad šaipaisi. Todėl visi sako, kad sekasi „šiaip sau“. Tai susieta ne su objektyviais ekonominiais rodikliais, o kultūriniu substratu. Vienoje kultūroje tiesiog nenumatyta dejuoti, o pas mus gi aname gyvenime reikia džiaugtis“, - svarsto V. Gaidys.
Pirmi dalykai pirmiausiai
Anot V. Gaidžio, žvelgiant į žmogaus poreikių piramidę socialogo akimis, dažnai paprastesniais vadinami darnios visuomenės poreikiai vis dėlto yra aukščiau ekonominių. Nors nesusikalbėjimą ir susvetimėjimą jaučia, mažas pajamas turintys ir sunkiai besiverčiantys piliečiai dažniausiai šio poreikio neprioritetizuoja.
„Jeigu aptinkama daug signalų apie nesusikalbėjimą, reiškia, kad jūs patekote į geriau gyvenančių žmonių aplinką. Lietuviai emigruoja dėl įvairių priežasčių. Sprendžiant iš apklausų, žmonės dažniausiai išvažiuoja, nes turi paskolų, galvoja apie pensiją ir pragyvenimą. Buvau sutikęs vieną užsienio sociologą, kuris nustebo, kad jauno žmogaus iš mažo miestelio draugai yra Londone, o čia nėra nieko iš artimųjų. Vienintelis būdas prigyti yra išvažiuoti ten, kur jie. Yra ir tokių, kurie patenkinę kitus poreikius, tiesiog nori dirbti Dubajuje – tokie klajūnai. Tačiau daugiau jaučiančių susvetimėjimą galima rasti kur nors Vilniuje, kur žmogus, patenkinęs pirminius savo poreikius, jau gali kreipti dėmesį į tokius subtilesnius dalykus. Tada, išsprendus tokius komunikacijos poreikius, atsiranda dar aukštesni, tokie kaip savirealizacija“, - aiškina specialistas.
D. Pūras: aš už visuomenę, kur svarbiausios vertybės – žmogaus teisės ir laisvės
Svarstant tokius klausimus, išvados dažniausiai atveda į akligatvį – primena mums apie savotišką lietuvių mentalitetą arba dabartinę visuomenę, kurią į dvi dalis – sovietinėje arba laisvoje aplinkoje užaugusias – skiria viena linija, vadinama nepriklausomybe. Dėl to dažnai atrodo, kad sunku pakeisti įsišaknijusį mąstymą arba atsikratyti kokių nors įpročių. Pasak žinomo psichiatro, Vilniaus universiteto profesoriaus Dainiaus Pūro, problema slypi tame, kad visuomenė vis dar pasimetusi dėl savo tapatybės.
„Mano receptas būtų toks: aš siūlyčiau neišradinėti dviračio, pasimokyti iš tų valstybių, kurios nors ir turi problemų, bet joms geriausiai pasisekė sukurti sveiką, laimingą ir klestinčią visuomenę. Tai Šiaurės šalys, senesnės Europos Sąjungos valstybės. Kas ten yra kitaip nei visur pasauly? Jose nugalėjo žmogaus teisės ir laisvės - tai yra pagarba žmogui, ypač labiau pažeidžiamam.
Linkstu link to, kad Lietuva iki šiol nėra apsisprendusi dėl savo tapatybės, kokia valstybė norime būti. Žinote, vieni nori, kad būtumėme vakarietiška visuomenė, kiti sako - nereikia, kai prasideda kalba apie šeimos politiką, vaikystės politiką. Gerai, kad verda aistros, bet tai reiškia, kad iki šiol neapsisprendėme dėl vertybių kompaso ir kokį mes pasirenkame kelią kaip valstybė. Ar mes norime būti kaip nesusitupėjęs paauglys, nes iki šiol neapsisprendėme, kokiu keliu einame?“
Labiau vertinti žmogų – tokį, atrodo, paprastą „palinkėjimą“ siūlydami savo idėjas įrašė daug piliečių. Tai parodė, kad socialinė atskirtis – realus skaudulys mūsų visuomenėje. Nuo tokios idėjos savo siūlymus pradėjo ir profesorius Vladas Algirdas Bumelis.
„Geriausia daryti viską, kad žmogus galėtų pasijusti žmogumi, kad nebūtų žmonių, kurie yra geri, labai geri ir puikūs, tokio skirstymo būti negali“, - aiškina jis.
Nors daugelis gali pagalvoti, kad šis „palinkėjimas“ adresuojamas valstybės valdžios atstovams, remiantis specialistų nuomone, tai galioja visiems. Profesorius D. Pūras teigia, kad norint pakeisti žmonių nusiteikimą, reikalingas abipusis indėlis. Anot jo, nepasitikėjimas tarp piliečių ir jų valdžios yra abiejų kaltė.
„Žmonių tarpusavio santykiai turi būti grįsti pagarba ir pasitikėjimu. Mes atėjome iš tos sistemos, kuri visus prievartavo, kur valstybė apgaudinėjo žmones, o žmonės apgaudinėjo valstybę. Dabar niekaip negalime išeiti iš to. Žmonės netiki ir šita valstybe, nors ji jau kita. Jie labai dažnai progai pasitaikius apgaudinėja ją, o valstybė netiki žmonėmis ir kuria visokiausių biurokratinius trikdžius. Išeina totalus nepasitikėjimas“, - teigia jis.
Idėja, jungianti kelias: atnaujinti žmogiškąsias operacines sistemas
Iš principo reikia pagerinti emocinį lauką – taip savo idėją apibendrino atlikėjas ir visuomenininkas Jurgis Didžiulis. Besibaigiant pirmajam iniciatyvos Idėja Lietuvai etapui, jis pasiūlė vieną idėją, kuri galėtų sujungti kelis anksčiau minėtus pasiūlymus. Atlikėjas sugalvojo, kad mums reikalingas operacinės sistemos – mūsų mentaliteto – atnaujinimas.
„Visų pirma, reikia pripažinti, kad mūsų psichologinė sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir materialinė gerovė. Mūsų empatijos rodikliai labai žemi, mes neturime pakankamai meilės vieni kitiems, o tai yra labai blogai. Taip pat labai prasti mūsų socialinio kapitalo rodikliai, o tai reiškia, kad mes nemokame kartu dirbti, bendradarbiauti, turėti bendrų interesų ir juos vystyti vardan bendruomeniškumo. Kitas labai svarbus rodiklis – mūsų psichologinis gerbūvis. Mes turime rimtų problemų. Niekas Lietuvoje nenori kalbėti apie psichologinę sveikatą. Iš principo reikia pagerinti Lietuvos emocinį lauką, jam reikia skirti prioritetinę reikšmę“, - savo idėją aiškina Jurgis Didžiulis.
D. Pūras šią idėją palaiko, tik suteiktų jai labiau simbolinę reikšmę. Anot jo, esminė problema dėl emocinės būklės Lietuvoje yra psichologinė gynyba – emocinių problemų neigimas, tačiau jas reikia pripažinti ir spręsti šiuolaikiškais būdais.
„Emocinė sveikata turėtų būti svarbi ne tik tuo metu, bet ta savaitė arba mėnuo galėtų priminti apie tai. Aš už, bet tai nereiškia, kad tik tą mėnesį mes paskiriame emocinei sveikatai. Mūsų kultūroje mes dažnai neigiame, kad turime psichologinių problemų. Tai iš praieties atėję. Žmonės dažnai sako, kad neturi problemų. Negali taip būti, visi jų turi. Nereikia savęs dėl to plakti, reikia tai pripažinti ir jas normaliai spręsti“, - teigia D. Pūras.
