„Pagrindinė idėja yra atnaujinti lietuvių operacinę sistemą, turiu omenyje mentalitetą, – šypsosi J. Didžiulis. – Manau, kad Lietuvoje akivaizdžiai dar yra tam tikrų mentaliteto klausimų, kurie nėra išspręsti. Nepaisant to, kiek pasikeistų gyventojų gerbūvis – dažnai žmonėms vis tiek viskas blogai. Vieni žmonės Lietuvoje mato problemas ir blogį, o kiti mato galimybes – kiek čia galima visko nuveikti. Esminis klausimas yra, kaip mes galime dirbti prie tos operacinės sistemos atnaujinimo?“
Pasak J. Didžiulio, žmonės Lietuvoje nėra pakankamai empatiški, nemoka bendradarbiauti ir bijo kalbėti apie savo psichologinę sveikatą.
„Visų pirma reikia pripažinti, kad mūsų psichologinė sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir materialinė gerovė. Mūsų empatijos rodikliai labai žemi, mes neturime pakankamai meilės vieni kitiems, o tai yra labai blogai. Taip pat labai prasti mūsų socialinio kapitalo rodikliai, o tai reiškia, kad mes nemokame kartu dirbti, bendradarbiauti, turėti bendrų interesų ir juos vystyti vardan bendruomeniškumo.
Kitas labai svarbus rodiklis – mūsų psichologinio gerbūvio. Mes turime rimtų problemų. Niekas Lietuvoje nenori kalbėti apie psichologinę sveikatą. Iš principo reikia pagerinti Lietuvos emocinį lauką, jam reikia skirti prioritetinę reikšmę. Mes galime viską sutvarkyti, bet jei žmogus gerai veikia aplinkoje, tai jis pats gali būti pokyčių variklis ir vesti Lietuvą į priekį“, – mano J. Didžiulis.
Kaip pagerinti tą emocinį lauką? Reabilitacijos mėnesį sugalvojęs J. Didžiulis siūlo jo metu surengti susitaikymo dieną ar net kelias tokias dienas. „Lietuviai yra linkę laikyti nuoskaudą, o mūsų šalis yra per maža, kad mes pyktume vieni ant kitų ir tai irgi neleidžia vystyti visuomeninių ryšių, socialinio kapitalo – tai kelia labai didelių problemų. Manau, kad tai matoma ir verslo, ir politikos srityse.
Net kaimynai nesugeba pasikalbėti! Galime turėti gerą butą, bet santykiai su kaimynais yra tas dalykas, kurio dėka ten gyventi tampa malonu. Tad susitaikymo diena galėtų įvykti, pavyzdžiui, gruodžio 30 dieną, kad žmonės šviežiai pradėtų naujus metus. Reikia, kad žmonės būtų informuoti, būtų viešos erdvės, kuriose jie galėtų ateiti, pasikalbėti ir susitaikyti su, tarkime, moderatorių pagalba.“
J. Didžiulio manymu, žmonės turi pradėti atviriau kalbėti ir apie savo psichologinę sveikatą.
„Daugelis negali pripažinti, kad jiems yra blogai. Jei yra blogai, tai niekas nenori tavęs išklausyti, gal tau tikrai blogai ir reikia psichoterapeuto pagalbos? Ta stigma, kad tik nesveiki žmonės eina pas psichoterapeutą yra labai neteisinga. Visi žmonės turi problemų. Lietuviškas sprendimas yra jas slėpti ir, užkasus kažkur giliai, apie tai nepakalbėti“, – sako atlikėjas.
J. Didžiulis įžvelgia ir žmonių nemokėjimą konstruktyviai diskutuoti: „Yra labai didelė problema su dialogo kultūra. Reikėtų „dialogo kodekso“, kuris pabaigtų tą „protinį fechtavimą“, kuriuo siekiama įrodyti savo tiesą, sakant, kad kažkieno tiesa yra viršesnė, o kitas yra kvailesnis. Svarbu iš žmonių pasisakymų sukonstruoti bendrą suvokimą.
Žmogus, kuris gali tik mikliai ir grakščiai įrodyti, kad kitas yra durnius, faktiškai nieko nelaimi, nes tik maitina savo ego, nesugeba to kito apšviesti, pakeisti jo mąstysenos. Visuomenės poliarizavimas yra vienas blogiausių dalykų, kuris gali atsitikti. Tas diskutavimas vardan „įvarčio“ turi pereiti į diskusiją ir vienas kito suvokimą.“
J. Didžiulį neramina ir tai, kad žmonės Lietuvoje – nesišypso. Pasak jo, vienas pigiausių būdų pagerinti šalies emocinį lauką – tiesiog daugiau šypsotis: „Mes visi turime veidrodinius neuronus. Tai reiškia, kad jei aš pradedu tau šypsotis, tai tu pradedi šypsotis man ir, pasirodo, gali pradėti gerai jaustis. Lietuvoje duotybė yra neutralus negatyvumas, o turėtų būti pasišypsojimas, pasisveikinimas ir paklausimas, kaip sekasi? Jei atsakai, kad turi problemų, tai aš pasiūlau jas bent jau išklausyti. Dabar to nėra, laiptinėse žmonės nesikalba, nesišypso, nes tas, kur šypsosi, yra durnius.
Tiesa, čia reikėtų pačių žmonių pasiryžimo, negali kažkam sumokėti, kad jis tau pasišypsotų. Siūlyčiau šypsenų šeštadienius: jei pasišypsai, tai kažkur gauni 5 proc. nuolaidą ir tik žmogus, kuris gauną šypseną, gali užskaityti ją arba ne. Mes materialūs žmonės, tai gal reikia eiti per tai. 5 proc. nuolaida nėra didelė, bet tai žaidimas.“
Atlikėjo manymu, lietuviams reikia suteikti daugiau progų dainuoti. „Tai išėjimas iš savo komforto zonos, tačiau žmogui tai atneša labai daug. Dainavimas veikia terapeutiškai. Žmonės yra linkę stebėti, kaip kiti dainuoja arba dainuoti ten, kur jų nesigirdi, bet čia irgi yra didelė problema. Jeigu tu gali padainuoti kitam, tai reiškia, kad tu gali pakankamai stipriai atsiverti, pasitikėti. Žmonėms reikia pasitikėjimo.
Artėjant dainų šventei, reikėtų paraginti žmones išeiti į bendras erdves ir dainuoti. Reikia, kad žmonės pradėtų jausti, kad dainavimas atvirai ir su šypsena yra norma. Kai su projektu „ToBeLT“ keliavau lankyti JAV gyvenančių lietuvių bendruomenių, iš Amerikos lietuvių buvo labai įdomu išgirsti, kad lietuvybė yra susijusi su dainavimo džiaugsmu, bet bent jau aš čia to džiaugsmo pasigendu, jo nematau tokio, apie kurį jie kalbėjo. Bendruomeninis dainavimas gali daryti pokyčius. Labai svarbu turėti viešas erdves, kur žmonės gali susirinkti ir dainuoti“, – mano J. Didžiulis.
