Kas, anot D. Katkaus, yra „baudžiauninko psichologija“? „Tai lindimas į užpakalį, pyktis ir pavydas“, – tris sudedamąsias dalis įvardijo pašnekovas.
Pasak dirigento, šis lietuvių bruožas atkeliavo iš senų laikų, todėl jo, taip įsišaknijusio, ir nėra lengva atsikratyti. „Tarpukaryje lietuviai pradėjo keltis į atskirus vienkiemius, pradėjo statytis namus. O visi namai buvo su gonkomis, tai buvo prezentazinis namo akcentas, bet per gonkas niekas nevaikščiodavo, vaikščiodavo per virtuvę, per užpakalį, – pasakojo D. Katkus. – Dvaruose visi taip buvo įpratę: baudžiauninkams įeiti per pagrindinį įėjimą buvo griežtai draudžiama, jie turėjo vaikščioti per virtuvę ir šis įprotis liko.“
D. Katkaus nuomone, šio lietuvių įpročio padariniai jaučiami iki šiol. „Tas įprotis slėptis, lyg „aš čia niekuo dėtas“, kad geriausia „įeiti per užpakalines duris“. Iš to gimsta ir pyktis, nes visuomet pyksti ant to pono ir ant visų ponų. Dabar ant valdžios pykstama. Net nežinia, kodėl. Tiesiog pykstama. Tai toks nenusakomas pyktis: pyksta, nors nežino, kodėl, – kalbėjo pašnekovas. – O pavydas. Jei pyksti, kad kažkas turi daugiau, tai „paima baisus pavydas“.Visi šie dėmenys ir sudaro negatyvią lietuvių sąmonę.“
Kaip viso to atsikratyti? „Keliant žmogaus visavertiškumo idėją, kad žmogus yra vertingas pats savaime. Turi būti psichologinės hierarchijos naikinimas. Antra – raginkime nepavydėti, nes žmogus negali gyventi savo gyvenimą. Daugelis galvoja, kad jei pavydės kažkam geresnio gyvenimo, tai pats geriau gyvens, bet juk kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą ir turėti savo savivertę. O dėl pykčio – reikia mylėt save labiau.“
D. Katkaus tikinimu, kiekvienas žmogus šią idėją turėtų pradėti įgyvendinti nuo savęs. „Žmogus viską gali padaryti tik pats sau, niekam kitam“, – tarė ir pradėjo kikenti D. Katkus.
