O viduje – dėžės, dekoracijos, vis dar laukiančios savo eilės, kol bus pritvirtintos ten, kur reikia, tačiau staliukai jau surikiuoti, sienos nudažytos ir ant baro savo vietas pamažu atranda būtiniausi įrenginiai.
Nors viduje dar nekvepia maistu, jaukumo čia netrūksta. To pačio jaukumo kupinos ir DELFI žurnalistus pasitikusių „Sapno košės“ šeimininkų, Eglės Skrolytės ir jos gyvenimo draugo Jono Elvikio, šypsenos.
„Visi geriausi dalykai buvo susapnuoti“, – šypteli Eglė, išgirdusi klausimą, kodėl jų košė iš sapno, tačiau vėliau paaiškina ir išsamiau, nors šio pavadinimo istorijoje, kaip ir priklauso sapnams, palieka krislelį paslapties.
Kiek daugiau nei trejus metus – tiek laiko košė yra neatsiejama Eglės ir Jono mitybos dalis. Pamažu jų mintyse ėmė regztis planai, kaip tai paversti verslu.
– Egle ir Jonai, kodėl košė?
Eglė: Ieškodama, iš kur gauti energijos, baigiau sveikos mitybos kursus. Esu dviejų vaikų mama, judesio labai daug , o juk norisi save išreikšti ir kitose veiklose.
Ten ir sužinojau, kas iš tikrųjų yra košė: kad tai ne pliurzės ir ne kažkokie reikalai išvirti piene, kad košė nieko bendro neturi su saldžiais ingredientais, kurių dažnai būna daugiau nei pačios košės.
– Kur mokėtės gaminti košes?
Eglė: Baigusi teorinius kursus, nuėjau į praktinius (šypteli). Ten ir prasidėjo... Supratau, kokie gali būti prieskoniai, koks grūdas turi būti tam, kad jis apskritai būtų skanus, sužinojau, kaip atpažinti gerą grūdą, kas jį sugadina. Iš tiesų, neretai mes valgome tiesiog košės įvaizdį, nors tai nieko bendro neturi su realia jos verte.
– Naujas Jūsų verslas suksis virtuvėje. Ar ir namuose abu mėgstate pasisukioti prie puodų?
Eglė: Namų virtuvėje viskas sukasi aplink Joną (juokiasi). Aš esu teoretikė, kuri vis pasiūlo idėjas, o Jonas turi supratimą, kaip ką padaryti. Man patinka virtuvėje būti jo asistente.
– Nejau ir savo restorano valgiaraščiui patiekalus kūrėte patys?
Eglė: Ne. Tai buvo ilgas procesas, nes neturime tokio prototipo. Juk įrenginėjant piceriją gali nueiti į kitas picerijas, apžiūrėti, kaip viskas gaminama, sugalvoti savo receptus ir gaminti. Valgiaraščiui, kurį siūlysime mes, neradome analogų. Mes net negalėjome kažkur nueiti ir paragavus palyginti savo sugalvotus patiekalus.
Ilgai svarstėme, koks turi būti valgiaraštis, nes grūdai ir kruopos dažnam asocijuojasi su pusryčiais, nors taip nėra. Tai priklauso nuo to, kas patiekiama šalia košės, ar ji tiesiog patiekiama prie mėsos, žuvies ir kitų ingredientų.
Taip, tai gali tapti pagrindinis patiekalas, bet gali tapti ingredientu salotoms ar užkepėlėms.
Visi receptai yra autentiški ir sukurti mitybos specialistės.
– Ar patys dalyvavote šiame kūrybiniame procese?
Eglė: Šitas darbas labiausiai patiko, nes ji visuomet mus vaišino (juokiasi).
Jonas: Šio proceso metu sužinojau ir apie tokias kruopas, apie kurias net nebuvau girdėjęs, nors daug metų profesionaliai sportavau ir mėginau tas košes atrasti.
– Koks patiekalas Jūsų valgiaraštyje bus pats įmantriausias?
Eglė: Nemanau, kad galėčiau išskirti vieną. Bus ir tokių, kurios primins vaikystės skonį, gardintos džiovintais vaisiais ar panašiai, bet bus ir egzotiškesnio skonio su netikėtais prieskoniais, jūros gėrybėmis ir panašiai.
Jonas: Šiaip, pagalvojus, košė nėra nieko naujo, tačiau pritaikius naujus gamybos principus galima atrasti daug naujų skonių.
– Kalbate apie sveiką mitybą, ar tai reiškia, kad ir patys maitinatės tokiu principu?
Eglė: Nesame sveikuoliai ir nepropoguojame labai kraštutinės mitybos. Patys valgome labai įvairiai, tačiau norėjome pateikti tokius patiekalus, kurie tiktų ir skubančiam žmogui.
Na, kas plaus grūdą septynis kartus, kaip priklauso pagal taisykles? Yra žmonių, kurie taip daro, tačiau norime tai pasiūlyti ir skubantiems.
– Kas atsirado anksčiau: ši vieta ar receptai?
Eglė: Receptai. Nors svajonės turėti savo barą neturėjau nei aš, nei Jonas. Priešingai – mes net priešinomės šiai idėjai, nors ji mus, atrodo, persekiodavo.
– Ar veiklose, kuriomis užsiėmėte iki bendro verslo, padėjote tašką?
Eglė: Kokie taškai? Gyvenimas yra procesas. Mes esame procese ir norime jame būti (nusijuokia).
O tų kitų veiklų yra ir jų bus, tačiau mes dabar esame susikoncentravę į šią veiklą. Atėję čia visada rasite arba mane, arba Joną.
Jonas: Norime, kad ši vieta taptų gyvu organizmu.
– Einant pro šią vietą pirmiausia į akis krenta užrašas „Košė“, tik vėliau išryškėja žodis „sapno“. Kodėl ši vieta tapo „Sapno koše“?
Eglė: Tai atsirado iš mūsų asmeninės istorijos, kurią norėtume sau ir pasilikti, tačiau interpretacijų turime jau ir savų, ir kitų žmonių pasliūlytų. Yra tokia versija, kad „bus skanu, kaip sapne“, tačiau mums labiausiai patinkanti interpretacija yra ta, jog daug dalykų, kurie pateikė pasaulį, buvo susapnuoti.
Pavyzdžiui, „The Beatles“ daina „Yesterday“, Dmitrijaus Mendelejevo lentelė, Vilniaus miestas, žymioji istorija apie vampyrus „Twilight“ (liet. „Saulėlydis“), filmas „Terminatorius“ ir daugybė kitų dalykų pasaulyje!
Už to slepasi mintis, kad labai daug gerų dalykų prasideda svajonėse ir sapnuose, tik reikia trupučio košės, kad tai įgyvendintume. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme (juokiasi).
Mes nepretenduojame tapti legendomis, mes norime, kad tie žmonės, kurie valgys košes, taptų legendomis.
Jonas: Dauguma, kurdami naują verslą, stringa galvodami pavadinimą. Pas mus viskas buvo atvirkščiai: pavadinimas atsirado pirmiausiai, po košės.
– Kiek laiko jau kurdinatės šioje vietoje?
Eglė: Tris mėnesius. Atėjome į visiškai pilką ir tuščią dėžutę, tad viskas, ką matote, buvo įrengta mūsų pačių.
Ilgai ieškojome vietos, tačiau, kai įėjome čia, nusprendėme, kad tai ši vieta.
