Į renginių ir pramogų pasaulį Rūta Vilčinskienė atėjo vedina savo vyro Arvydo. Iš pradžių ji buvo stebėtoja, vėliau padėjo vyrui sukiodama plokšteles prie pulto, o galiausiai nusprendė, kad nori imti mikrofoną į rankas ir iš šešėlio išlįsti į pagrindiniu smuiku griežiančią vakaro sielą.

– Rūta, kiek laiko užsiimate šia veikla?

– Pusmetį. Tiesiog žmonės, kviesdami Arvydą koncertuoti privačiose šventėse, ėmė vis dažniau klausti, ar jis negali tuo pačiu būti ir renginio vedėju. Jis to daryti tikrai nenori (šypteli), o aš vis būdavau šalia, leisdavau muziką prie pulto ir stebėjau švenčiančius žmones.

Tai smagu – atrodo, kad švenčiu kartu su jais. O stebėdama vedėjus vis pagalvodavau: „Kodėl jis taip daro? Pribėgčiau ir viską kitaip padaryčiau“... Taip ir gavosi – kartą pabandžiau, viskas pavyko sėkmingai, tad vedu ir toliau.

– Ar anksčiau buvo minčių užsiimti šia veikla, ar šis noras gimė tik būnant su Arvydu?

– Savame rate visada būdavau aktyviausia (juokiasi). Gal ir buvo ta gyslelė, tik minčių tokių nebuvo.

– Kai grįžote į Lietuvą, bandėte tapti ir kirpėja.

– Ieškojau savęs. Buvo ir depresija apėmusi... Tada mokiausi kirpėjos amato, tačiau ši veikla nepasitvirtino, nors buvo nemažai investuota, bet, deja...

Tiesiog atradau save kitoje srityje ir labai tuo džiaugiuosi.

– Ar bandėte dirbti kirpėja, ar supratote, kad tai ne Jums, jau po mokslų?

– Dirbau. Visą gyvenimą buvau tokia natūralistė, o pradėjusi dirbti supratau, koks iš tikrųjų tai yra darbas: vėlimas, šukuosenos, dažymas milteliais... Tai tiesiog plaukų gadinimas.

Man buvo sunku, daugeliui klientų atsakydavau, kad nedarysiu to plaukams, nes tai kenkia. Taip ir gavosi ir tų klientų daug nebuvo.

– Auginate sūnų, tačiau dabar abu su Arvydu pasirinkote tokius darbus, kuriems reikia aukoti savaitgalius, vakarus, kartais dirbti iki paryčių. Kur Jūsų darbo metu laiką leidžia sūnus?

– Vaikas turi nuostabią auklę, kurią radome Rukloje. Mergaitė atvažiuoja ir pabūna kartu su juo.

– Iš ko semiatės patirties ir žinių naujai veiklai?

– Mokausi. Jonavos politechnikos mokykloje mokausti renginių organizavimo ir apeigų mokslo. Mokysiuos du metus. Tai einu į mokyklą (nusijuokia).

Arvydas, beje, irgi mokosi. Jis taip pat mokosi tos pačios specialybės, nes ten mokoma naudingų dalykų, tačiau tikrai neketina tapti renginių vedėju.

– Dirbate tik kartu ar priimate ir atskirus užsakymus?

– Pradėjau jau važiuoti ir viena, tačiau dažniausiai žmonės užsako taip, kad keliaujame dirbti kartu.

– Ar renginių vedėjos darbas pelningas?

– Taip. Dirbti apsimoka. Štai kirpėja dirbti man nepavyko, prarasdavau klientus dėl nenoro gadinti plaukus, o šioje veikloje viskas labai puiku.

– Kaip Arvydas reagavo supratęs, kad jo štai jo žmona rado darbą, kuriame dirbs iki vėlyvos nakties ir dirbs ne tik kartu su juo, bet ir viena?

– Sukandęs dantis buvo (nusijuokia). Ši mintis jam nelabai patiko, kad dirbsiu viena, tačiau jis žino, kad taip turi būti, kad tai normalu. Štai ir dabar turime užsakymų, kai aš važiuosiu vienur, jis – kitur.

– Ar sulaukėte pagalbos ar patarimų iš kolegų, kitų renginių vedėjų?

– Taip, stebėjau juos dirbančius, skambinau ir draugei į Klaipėdą, konsultavausi. Dabar ir mokausi. Esu savikritiška, tikrai reikia dar daug tobulėti, tačiau atiduodu visą save ir viską darau su meile. Žmonės tai jaučia.

– Gal jau turite planų, kur žengsite toliau: radijas, o gal ir televizija?

– Tokių minčių dar nėra. pirmiausia noriu pabaigti mokslus ir tiesiog vesti renginius. O kaip gyvenimas pasisuks vėliau – nežinia.