Šuo – bene didžiausias pastarųjų dienų pokytis Justino gyvenime. Kartu su mylimąja Greta Mikalauskyte jie pradėjo rūpintis šuneliu Čiupkumi, kuris, kaip pasakoja J. Jankevičius, yra „fantastiškiausias šuo pasaulyje“.
Kiek nerimtai prasidėjęs pokalbis DELFI redakcijoje taip ir baigėsi. Į kai kuriuos klausimus rimtai, o į kai kuriuos rimtai... Tik veido mimika. Taip bendravo J. Jankevičius.
Beveik dešimtmetį televizijoje matomas Justinas jau spėjo vesti ne vieną laidą, išbandė radijo eterį, o dabar paragavo ir aktoriaus amato – atliko pagrindinį vaidmenį greitai kino ekranus pasieksiančioje komedijoje „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“. O kuris darbas jam tapo didžiausiu iššūkiu?
Kikenimu, šypsenomis, šelmiškais juokeliais ir garsiu juoku papuoštas interviu su Justinu:
– Justinai, su Greta įsigijote augintinį, ar šuo nėra tas gyvūnas, kuris priverčia daugiau laiko praleisti namuose ir gerokai pakoreguoja dienotvarkę?
– Aš iš viso gyvūnų nekenčiau. Turėjau žuvyčių, jos mirė, turėjau žiurkėnų, jie mirė, jūrų kiaulytė Efčis mirė. Žodžiu, aš buvau apsuptas gyvūnų netekčių. Esu užaugęs tarp daug gyvūnų netekčių ir nė vieno šuns.
– Kiek laiko dar turi praeiti, kad pradėtum į feisbuką kelti mielas nuotraukas su savo augintiniu?
– Nieko nekeliu į feisbuką. Esu antisocialus žmogus tiek gyvenime, tiek internete.
– Bet juk feisbuke mėgsti pareikšti savo nuomonę.
– Man patinka komentuoti tada, kai matau, kad žmogus pasakė ką nors itin faino. Tada pagiriu. Kaip ir visi komentatoriai: aš giriu, stebiuosi, sveikinu. Vien pozityvas (akyse bėgioja velniukai).
– Atskleisiu, kad tavo komentarus kartais kai kurie žmonės ištrina. Tai ar tikrai rašai vien pozityviai?
– O taip. Džiaugiuosi, kai kas nors ištrina mano komentarus. Vadinasi – kažkur pataikiau.
Man patinka „kapotis“ internete. Į tai žiūriu kaip į meno formą. Man apskritai patinka komentarai, patinka skaityti komentarus, patinka į juos atsakinėti. Kai kiti piktinasi, kad štai DELFI komentatoriai „aplojo“, man atrodo, kad komentarai yra vienintelė tikra vieta internete.
– Dabar dažniau esi tas, kuris interviu metu klausia klausimų, o ne į juos atsakinėja. Kuris amplua tau pačiam labiau patinka?
– Man patinka bendrauti. Tiesios palaikyti pokalbį. Čia kaip pas gėjus. Visi įsitikinę, kad vienas būtinai turi būti aktyvesnis, o kitas pasyvesnis. Bet juk dauguma porų „eina už abi komandas“. Interviu yra pokalbis, todėl nereikia skirstyti, kas yra klausinėtojas, o kas atsakinėja.
– Ar kada skaičiavai, kiek metų jau dirbi televizijoje?
– Man baisu, bus jubiliejus. Kitais metais – dešimt metų. Nors pirmas mano pasirodymas televizijoje buvo ne „Humoro klube“. Pirmas kartas buvo Kėdainiuose. Žaidėme kažkokiame kiemo turnyre ir aš kaip tik buvau atvažiavęs pas savo tėčio šeimą, nes mano tėtis iš Kėdainių, buvau tame turnyre ir mane kalbino „Kėdainių televizija“ (šelmiškai šypteli).
– Tai tu nesi tikras vilnietis?
– Nesu. Esu pirma karta nuo žagrės. Mano tėtis iš Kėdainių, o mama iš Telšių.
– O save vadini vilniečiu?
– Taip, bet tik prie kaimiečių, kurie vadina save vilniečiais (juokiasi). Man patinka, kaip Vilniuje sakoma, „mutinti vandenį“. Nors man nėra jokio skirtumo, kas yra iš Vilniaus, o kas ne.
– Per devynis metus televizijoje spėjai pabūti „Humoro klube“, vėliau vedei laidą „Prajuokink mane“, tada...
– Ne, ne. Man labai nepatinka, kad žmonės nepripažįsta didžių laidų, kuriose buvau. Ai, čia kažkoks „Gero vakaro šou“. Tai yra niekis, nes po „Humoro klubo“ buvo „Trečias butas“, tada buvo „TV antis“, tada „Prajuokink mane“ ir „Juoko kovos“, tada „Žiūrėk – geras“. Aš vedžiau fantastiškų laidų! (labai šelmiškai šypsosi, nors bando išlaikyti rimtą mimiką).
– Kuri iš šių laidų tau buvo didžiausias iššūkis?
– „Tauro ragas“, medžiotojų laida. Gal daug kam tai bus naujiena. Man joje duodavo tokį kostiumą ūsuoto bebro, tai stambus šveplas vyras. Aš dar dabar vedu tą laidą. Ten mes lupame skūrą, kalbamės, vartojame alkoholį, matuojamės, pas ką ilgesnis šautuvas (kalba rimtai, nors tikėti sunku).
– Kuo tau skiriasi „JJ šou“ ir „Kitokie pasikalbėjimai“?
– „JJ šou“ buvo bandymas perkelti „Kitokius pasikalbėjimus“ į televiziją. Ir labai gerai, kad nepavyko.
Manau, kad problema buvo tame, kad visos geriausios istorijos standartinio statistinio lietuvio gyvenime nutinka tada, kai jis yra išgėręs, pagėręs, nugėręs arba atsibudęs pagiringas. Šeimos televizijoje mes negalime pasakoti to, ką žmonės prisigėrę veikia, dėl to išsibraukė labai daug gerų dalykų.
O „Kitokie pasikalbėjimai“ yra visiškai laisvo formato, visiškai apie viską, kartais su keiksmažodžiais, jei to reikia.
– „Kitokių pasikalbėjimų“ metu ant stalo tiek prie tavęs, tiek prie pašnekovo būna pastatytos taurės. Kartais jose vanduo, o kartais – vynas ar alus. Ar tame aluje būna alkoholio?
– Kartais (šypteli). Būna vanduo, būna ir alus.
– O tavo taurėje?
– Kelis mėnesius aš gėriau nealkoholinį alų. Kažkas susišvietė, prabudau ryte ir sugalvojau, kad „ai, dabar negersiu kurį laiką“. Trys mėnesiai buvo „sausi“, bet per pastaruosius pasikalbėjimus su Donatu Montvydu vėl gėriau alų.
– Tų pasikalbėjimų metu, D. Montvydas, kuris šiaip nevartoja alkoholio, netikėtai paėmė tavo taurę ir gurkštelėjo iki dugno. Ar tame gėrime buvo alkoholio?
– Aha (šypsosi). Keista, nes jis šiaip negeria. Galvojau „Oho, kas čia dabar bus?“, bet mes turėjome fantastišką pokalbį.
Jis pas mus buvo tiesiog kitas žmogus. Tai buvo labai labai gražu.
– Ne vienam savo pašnekovui esi „nuplėšęs vaizduojamą viršelį“. Kaip manai, kuris žmogus tavo laidoje labiausiai atsivėrė ir parodė tikrąjį savo veidą?
– Kiekvieni pasikalbėjimai yra skirtingi, nė vienų negalėčiau išskirti kaip geriausio, išskyrus vienus. Man visi pasikalbėjimai buvo ypatingi ir esu žiauriai laimingas, kad galiu vesti šitą laidą. Bet yra viena laida, kuri pranoksta visas kitas ir nemanau, kad gali būti kas nors didesnio – aš kalbinau mėgstamiausią istorinę asmenybę – profesorių Vytautą Landsbergį.
– Kaip tau mieliau skamba: išbandei aktorystę, tapai aktoriumi ar pabuvai aktoriaus amplua?
– Kaip matai, golfą jau nešioju. (Tai jau beveik bohema!) Taip, nors aktoriai yra skirstomi į tam tikras pakopas. Aš dar neužsidirbau savo šaliko. Būna taip: pradedi nuo juodų marškinėlių, tada golfas, šalikas, du šalikai ir tada gali nebesiprausti niekada gyvenime. Barzda, dalykai plaukuose ir nesiprausi niekada gyvenime – čia aukščiausias lygis.
Aš dar toks... Manau, pirmo kurso studentai jau galėtų įvertinti, kad savas (juokiasi).
– „Humoro klubo“ scena, gitara, vedėjo amplua, dabar aktorystė. Ar ir mokykloje buvai tas, kuris pirmas pakeldavo ranką, kai reikdavo eiti skaityti eilėraštį per Sausio 13-osios minėjimą aktų salėje?
– Buvau pirmas žmogus, kurį išmesdavo iš klasės.
Šiaip mokyklą su skausmu prisimenu, bet ne todėl, kad man ten nebuvo linksma. Nelinksma buvo mano mokytojams. Norėčiau jų labai atsiprašyti. Jei kas nors iš mano mokytojų mato, tai labai jūsų atsiprašau. O visoms, kurios nemato – tegul būna lengva žemelė. Aš labai atsiprašau, jei prie to buvau prisidėjęs. Buvau labai siaubingas mokinys.
Galiu atleisti kitiems žmonėms, bet sau už tai, kaip su jais elgdavausi, dar neatleidau.
– Ar gerai pamenu, jog dar „Humoro klubo“ laikais esi sakęs: „Cha, mokytojai, sakėte, kad nieko nepasieksiu, o aš štai stoviu telike“?
– Taip, jie taip sakė. Ir jie buvo teisūs. Tai, kad esu telike, nėra didelė garbė. Žmonės neina į televiziją dėl to, kad jie moka skaityti, skaičiuoti arba rašyti be klaidų. Ne. Telikas yra ta vieta, kur susirenka visi, kurių nepriima į normalius darbus.
– Tu esi kūrėjas – kuri humorą, rašai scenarijus. Kaip manai, ar įmanomas geras lietuviškas humoras be keiksmažodžių?
– Gal (susimąsto). Taip. manau, tie, kas keikiasi, tiesiog dangsto savo išsilavinimo spragas. Iš esmės yra dzin: ar tu keikiesi ar nesikeiki. Svarbiausia, koks tu esi žmogus viduje.
– Pokalbio metu į tave kreipiuosi ir Justinu, ir Justu. Koks kreipinys į tave tau pačiam labiau patinka?
– Man nėra skirtumo. Mano pravardė mokykloje buvo Janka, dėl to kad Jankevičius. O dabar man nėra skirtumo: Justinas ar Justas.
Turiu tik vieną tokią savybę, jei nueinu į kokią nors įstaigą, kur turėtume kalbėti oficialiai, o pradeda „Ar girdi?“. Tai man tiesiog keista, kai nepažįstami žmonės sako „tu“, o aš auklėtas taip, kad nepažįstami žmonės yra „jūs“. Bet tai mano problema.
– Paskutinis klausimas – apie bučinius. Neseniai tiesioginiame eteryje bučiavaisi su vyru, filme turėjai vaidinti, kad bučiuojiesi su moterimi, kuri yra ne tavo. Kas sunkiau?
– Žiūrint koks vyras ir kokia moteris. Tai du labai skirtingi dalykai, nes filmas yra darbas, o kitas – parodymas savo moteriai, norėjau jai parodyti, kad būtų atsargesnė, kad vertintų mane, nes jeigu ką, aš galiu turėti Baumilą. Tai buvo mano žinutė jai, kad nenustotų stengtis, nes bet kurią minutę aš galiu išeiti pas Baumilą.
Visą interviu su Justinu Jankevičiumi pamatysite čia:
