Baleto paslapčių mokantis N. Juška šokant mokiniams jaučia atsakomybę

Vienas garsiausių šalyje baleto artistų Nerijus Juška sako, jog pedagogika nuo jo gyvenimo yra neatsiejama jau dešimtmetį.

„Viso to pradžia – tai siekis ir noras realizuoti save ne kaip baleto artistą, bet kaip žmogų, gebantį ir norintį dalintis savo patirtimi ir žiniomis, darbu su kitais, kurie apie didžiąją sceną galbūt dar tik svajoje. Kaip tik todėl mokyklos steigimas Kaune ir Vilniuje leido realizuotis mano svajonėms“, – pasakojo garsus vyras.

Pats Nerijus šią dieną mielai prisimena savo mokytojus, kurie padėjo jam siekti savo svajonės. „Yra keli pedagogai, kurie padėjo pamatą mano norui matyti save kaip baleto artistą ir tai padaryti realybe.

Danielius Keršys išugdė ištvermę ir šokio techniką, o vėliau teatre sutikau kitus reikšmingus savo gyvenime mokytojus. Tai buvo Galina Sinelnikova ir Vytautas Kudzma. Darbas su jais mane subrandino kaip artistą. Būtent jie išmokė perteikti skirtingus personažus, emocijas, įsijausti į skirtingus vaidmenis“.

Anot pašnekovo, stebėdamas šokant savo mokinius jis negali ramiai sėdėti, mat jaučia didelę atsakomybę, o kartu ir pasididžiavimą bei laimę. „Žinoma, ir pergalė visada glosto širdį. Tik ji visada saldesnė kai žinai, kad tavo darbas tikslingai siekti geriausių rezultatų yra pasiektas tavo mokinių“, – pridūrė jis.

Pasiteiravus, ar griežtas jis savo mokiniams, N. Juška nusijuokė: „Geriau jums atsakytų mano mokiniai, bet pats save labiau apibūdinčiau ne kaip griežtą, o reiklų ir disciplinuotą mokytoją. Juk geriausi rezultatai vien žodžiu „svajoju“ nėra pasiekiami“.

Labiausiai artistui šiame darbe patinka būti su vaikais ir mokyti juos baleto paslapčių, o vaikams išmokstant net ir sunkiausias pamokas kantrus mokytojas žino, kad tai – dėkingiausias jo darbo įvertinimas.

Daugybę scenos žvaigždžių išugdžiusi L. Lapkauskaitė šią dieną pamiršta

Pasiteiravus, kaip šią dieną mini viena žinomiausių šalyje scenos pedagogių Laima Lapkauskaitė, žinoma moteris papasakojo, jog nors tai ir graži proga, bet dažniausiai ją sutinka dirbdama ar būdama kelyje. „Jei man jos neprimintų mokiniai, tikrai pamirščiau“, – nusijuokė ji.

Ir nors nuo vaikystės mėgo dainuoti, geriausiai L. Lapkauskaitė jaučiasi ne scenoje, o stebėdama, kaip pasirodo jos mokiniai.

Laima Lapkauskaitė

„Net ir kai lipau į sceną dainuoti, tai dariau, nes sukūriau dainą ir tiesiog visada buvau autorė ir pedagogė. Jaučiuosi labai laiminga kai pavyksta padaryti ką nors gerai. Tikrai jaučiuosi savo rogėse. Apie mane neretai sako, kad esu griežtoji rankelė, tačiau tikiu, kad be disciplinos nieko nebus. Ir mano pedagogai buvo griežti“, – prisiminė L. Lapkauskaitė.

Kaip maloniausią savo darbo dalį ji įvardija galimybę stebėti kai už puikų dainavimą giriami jos mokiniai. Anot pašnekovės, tikram pedagogui didžiausi komplimentai yra skirti jo mokiniams.

„Tiesą sakant, galbūt net ir labiausiai mane nudžiugina tie vaikai, kurie galbūt iš pradžių nelabai jaučia ritmą, neturi tokių matomų gabumų, bet galiausiai daug pasiekia ir tu supranti, kad darai viską gerai. Nėra negabių vaikų ir aš tikrai tuo tikiu. Iš pradžių daug mano vaikų ateina nepataikydami į natą, bet išeina dainuodami“.

Prisiminusi pedagoginį darbą su grupėje „Mokinukės“ išgarsėjusiomis Irūna ir Ineta Puzaraitėmis Laima sako, kad šiandien visas jos griežtas pamokas jos paverčia juoku. „Vaiko neapgausi. Jis visada jaučia, ar tu jį iš tiesų myli ir tik tada gausi grąžą. Viena mergaitė išeidama iš kolektyvo atnešė man gėlių ir padėkojo, kad buvau ne mokytoja, o draugė. Tai malonu“.

E. Straleckaitė vaikus moko nuo paauglystės

Nors šokėja Eglė Straleckaitė vaikus šokio meno moko nuo paauglystės, save vis dar laiko jauna pedagoge ir Mokytojo dienos nelaiko savo profesine švente.

„Visuomet prisimenu kaip pati sveikindavau savo mokytojus. Labai mėgstu gražias tradicijas ir man labai patikdavo ši šventė bei pasipuošus uniforma nešti gėles mokytojams. Man išlikęs noras sveikinti, ne kiek priimti pačiai sveikinimus“, – pasakojo žinoma moteris.

Neseniai pirmagimio susilaukusi Eglė sakosi visuomet mylėjusi vaikus ir mėgusi jiems aiškinti, dėstyti. Ji juokauja, kad paauglystėje, kai jos pedagogai patikėdavo jai pravesti pamokas mažiesiems šokėjams, ji turėdavo daugiau kantrybės.

„Šokti pačiai ir stebėti, kaip šoka mano mokiniai – du skirtingi dalykai. Matydama savo mokinius jaučiu didžiulį pasididžiavimą. Tačiau pati esu labai artistiška ir man reikia scenos. Dirbu dabar tik pedagoginį darbą, bet parketo tikrai pasiilgstu. Man patinka būti matoma ir negaliu kol kas per mokinius savęs išreikšti taip, kaip išreiškiu šokdama pati. Scenos žmonėms visada svarbu save realizuoti“, – sakė E. Straleckaitė.

Eglė Straleckaitė

Kol augina vaikelį, Eglė šokių mokykloje tik dalijasi savo idėjomis su kolegomis, o prireikus ir vaduoja. Choreografė sako, kad sėdėti namuose jai nepavyksta.

„Žinoma, reikėtų išnaudoti dekretą kai galėčiau visiškai pailsėti, nors tas poilsis irgi dvejopas kai negali pamiegoti naktimis. Žinau, kad visą šį laikotarpį reikia tikslingai išnaudoti. Kitos moterys neiškelia kojos iš namų ir jaučiasi labai blogai, todėl tikiu, kad visuomeninis gyvenimas yra reikalingas“.

Pašnekovė padarė išvadą, jog esant daug skirtingų vaikų pedagogui sunku turėti vieną veidą. Norint pasiekti geriausių rezultatų reikalinga disciplina ir griežtumas, nors kartais reikia ir pažaisti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)