Pasiryžusi pasiekti aukščiausią Vakarų Europoje viršukalnę – Monblaną J. Leonavičiūtė pusiaukelėje susidūrė su vis blogėjančiais orais, kurie sutrukdė tęsti kelionę ir kopti toliau. Įkopus į beveik 3600 m aukštį su lig kiekvienu žingsniu kelionė tapo vis pavojingesnė, todėl lietuviai nusprendė nerizikuoti. Galiausiai komandą pasiekė informacija, kad tuo pat metu kopiantis austras dėl neaiškių priežasčių žuvo.
„Sužinojus tai tapo nejauku. Ypatingai žinant, kad laiko tarpas tarp žuvusio žmogaus ir mūsų kopimo buvo visiškai nedidelis. Tokių dalykų negali prognozuot ar nuspėti valandos, kada kopti bus saugiau. Akmenų griūtys, lavinos, paslydimas ir stresas dažnas palydovas kalnuose", – kalbėjo J. Leonavičiūtė.
Einant per didįjį kuluarą, kur žuvo nemažai žmonių, taip pat suteikė papildomų išgyvenimų. Anot Jolantos, pavojų daug, bet ne visus juos supras niekada į kalnus nekopę žmonės. „Pasimetimas ekstremaliose situacijose dažnai priveda prie tragedijų. Dažnai žūsta ir profesionalūs alpinistai. Yra daugybė situacijų, kurių numatyti negali niekas ir jos gali labai brangiai kainuoti. Pakeliui matėme daug kryžių ir lentelių su pavardėmis, kurios skirtos žuvusiems atminti. Mirtingumas kalnuose tikrai yra didelis. Ir man tai yra pats ekstremaliausias nuotykis gyvenime", – įspūdžiais iš Prancūzijos dalijosi žinoma moteris.
Pasiteiravus, kokias klaidas galėjo padaryti žuvęs alpinistas, Jolanta pasvarstė apie klaidų kainą kalnuose. „Vienos jos pamoko, o kitos būna lemtingos. Galiausiai, paskutinį žodį visada taria kalnai ir gamta. Šįkart mūsų grupės kalnas neprisileido. Tačiau bandymų įkopti dar tikrai bus. Galbūt į kitus kalnus ir kitais metais, bet sugrįšiu".
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (85)