Liudo ir Sigitos Mikalauskų sūnus pasaulį išvydo liepos 3-ąją, o Jonavos rajone vykęs renginys mažyliui – vienas iš pirmųjų. Tačiau berniuko mama prasitarė, kad sūnus išbandymą išlaikė puikiai – visą koncertą apsuptas muzikos garsų išliko ramus ir rūpesčių nekėlė.
„Gimus antrajam vaikui, pasaulis pasikeitė, tačiau aukštyn kojomis neapsivertė, kaip buvo tuomet, kai gimė pirmoji mūsų atžala – dukra Gintarė. Šį kartą viskas daug drąsiau. Žinojome: kaip paimti, kaip suvystyti, bet neslėpsiu, kai laukiausi, draugių, kurios turėjo sūnus, klausiau, ar berniukų priežiūra kuo nors skiriasi nuo mergaičių. Tačiau visos mane nuramino sakydamos, kad kūdikiai, nepaisant lyties, elgiasi panašiai“, – atviravo S. Mikalauskienė.
Pasak garsios poros, sukaupta patirtis auginant dukterį, gimusią prieš trejus metus, dabar puikiai praverčia rūpinantis sūnumi.
„Nejaučiau tokio didelio streso kaip tada, kai pirmą kartą tapau tėvu. Mūsų pirmoji dukrytė buvo labai energinga, judri, naktimis garsiai verkdavo, nemiegodavo, buvo įnoringa – ne viskas įtikdavo. O sūnus – visiška jos priešingybė – ramesnis, leidžia geriau išsimiegoti naktimis. Tačiau dažnai svarstau, ar mažylis ramus – ar mes, tėvai, ramiau į viską reaguojame, nes lengviau nuspėti, ko sūnui reikia, pavyzdžiui, kai jis verkia“, – pasakojo L. Mikalauskas.
Paklausti, kaip į brolio atsiradimą reaguoja jųdviejų trejų metukų dukra, L. ir S. Mikalauskai tikino, kad jokios konkurencijos tarp vaikų kol kas nematyti. „Nebuvo jokių problemų, Gintarė laukė brolio visus devynis mėnesius, o vėliau ir atvykstančio iš ligoninės. Dabar jos meilė irgi liejasi per kraštus – kone kas penkias minutes bėga jo paglostyti“, – šypteli pašnekovai.
Žinoma pora prasitarė sūnui lietuvišką Jono vardą išrinkusi neatsitiktinai.
„Kasmet tradiciškai su visa gimine skambant lietuvių liaudies dainoms prie didelio laužo švenčiame Jonines. Tačiau niekada neturėjome Jono. Tad pavadinome berniuką tokiu vardu, kad Joninės įgautų prasmę. Šeimoje puoselėjame patriotines vertybes, lietuvybę. Stengsiuosi užauginti savo vaikus taip, kad jiems nekiltų noras kada nors išvykti iš Lietuvos ir jie norėtų čia likti bei suprastų, kad kažką duoti Lietuvai privalo jie, o ne Lietuva jiems“, – atviravo operos solistas L. Mikalauskas.
Paklaustas apie tai, ar skatins savo vaikus pasukti tuo pačiu – muzikos, meno keliu, kuriuo eina pats, garsus atlikėjas prasitarė, kad veikiausiai abi jo atžalos norės tai pabandyti, nes gyvent aplinkoje, kurioje muzikuojama, sunku atsispirti šiai traukai.
„Mano gyvenime nestinga įvairių spalvų – pažįstu daugybę įdomių žmonių. Su jais bendrauju, diskutuoju. Todėl galiu nuspėti, kad abu mano vaikai norės surizikuoti ir tapti muzikantais, bet pats taip elgtis neversiu. Kai aš pasirinkau muzikos specialybę, mano tėvai bijojo, aš taip pat bijočiau savo dukterį ir sūnų paleisti ta linkme. Muzika ar kitas menas yra sritis, kurioje būtini atributai – laimė ir sėkmė, jei asmenybė nėra sėkminga – nesiseka loterijose ar kituose panašiuose dalykuose, kur reikia pagauti laimės paukštę, galbūt tuomet geriau į menus nepasukti“, – šyptelėjo L. Mikalauskas.
Liudas ir Sigita Mikalauskai žiedus sumainė 2011 metų vasarą. Tuoktuvių ceremonija vyko nedidelėje Paberžės Švenčiausiosios mergelės Marijos apsilankymo bažnytėlėje. Dukters Gintarės jiedu susilaukė 2014 metais, o sūnus Jonas išvysti pasaulį pasirinko šių metų liepos 3-iosios datą. Žinoma pora gyvena netoli Kauno.
