„Mano diedukas visada tikino, kad esame lietuviai, nors nebuvau čia buvęs niekada, – pasakojo Kolumbijoje augęs Jurgis Didžiulis. – Pirmą kartą Lietuvoje buvau kokių šešerių metų.“
J. Didžiulis savo senelius vadina Antrojo pasaulinio karo tremtiniais. „Jis išvažiavo per Antrąjį pasaulinį karą ir dėl to, jog turėjo palikti Lietuvą, jam labai skaudėjo širdį. Močiutei taip pat. Dėl to jie bandė mums diegti tą lietuvybę“, – apie savo senelį ir močiutę kalbėjo Jurgis.
Atlikėjas juokavo, kad jam senelis esą kartais prikišdavo, jog „Lietuvoje tiek gražių lietuvaičių, o Erica – airė“.
Pasidomėjus, kokia kalba kalbama jų namuose, kuriuose auga ne tik du Ericos ir Jurgio sūneliai, jau kelias savaites namus krykštavimų pripildo ir dukrelė Gaia Maria, Jurgis neslėpė – atsakymas sudėtingas.
„Su beždžionėlėmis (sūneliais) aš kalbu ispaniškai. Kalbame ispaniškai todėl, kad jie galėtų jaustis kolumbiečiais Lietuvoje, tačiau tai sudėtinga, nes tol, kol jie negyvena Kolumbijoje, nesupranta šios kalbos naudos. Su Erica kalbame angliškai, nors dabar, kai esame keturiese, stengiamės kalbėti lietuviškai“, – spalvingą kalbų įvairovę, skambančią namuose, apibūdino J. Didžiulis.
Tiesa, su vaikais ispaniškai kalba tik jų tėtis, Erica su berniukais bendrauja angliškai. „Turime naują taisyklę, kad visi kartu kalbame lietuviškai, tačiau aš su vaikais kalbu angliškai“, – šyptelėjo E. Jennings.
Jurgis pridūrė, kad norėtųsi, jog ta kalba, kuria su berniukais bendrauja Erica, turėtų dar daugiau airiškio prieskonio.
Pokalbio metu Jurgis su Erica prabilo ir apie Lietuvą. „Meilė savai kultūrai tai tarsi meilė vaikams – ji nesidalina tarp vaikų, kurie gimsta, ji dauginasi. Kaip pavyzdžiui Erica myli Lietuvą ir ją vadina savu kraštu, tačiau taip ji netampa mažiau aire, nei buvo kol gyveno Airijoje“, – tikino Jurgis.
Visą pokalbį rasite čia:
