– Neringa, ar bus teisinga sakyti: iš dainininkės virtai tamsta mokytoja?
– Tamsta mokytoja esu 22-eji metai (juokiasi). Tiek, kiek gyvuoja „Tele Bim Bam“ estetinio lavinimo mokyklėlė. Buvo laikas, kai dirbau ir televizijoje, ir scenoje, ir tamsta mokytoja, ir tamsta direktore.
Pradinė mokykla – lyg ir natūrali tąsa, tik šįkart – be „Tele Bim Bam“ pavadinimo?
Mokyklą įkūrėme miške, ant upės kranto. Ir pavadinimas natūraliai atėjo – upės srovė juk niekuomet nestovi vietoje, ji niekada nesikartoja, skaidria tėkme apeidama kliūtis, neša vandenis į jūrą. Upė visada turi du krantus, mums jie – šeima ir mokykla.
– Prieš 27-erius metus televizijos eteryje pasirodė pirmoji „Tele Bim Bam“ laida, per keletą metų virtusi didžiuoju tavo gyvenimo projektu. Ko jis tave išmokė?
– Supratau, ką reiškia įsipareigoti tam, ką pradėjai. Supratau, kas tai yra ne vienos dienos projektas. Ir kad idėjas, mintis reikia nuolat atnaujinti, įkvėpti šviežio, gryno oro. Manęs dažnai klausia, kokie vaikai buvo senovėje ir kaip jie skiriasi nuo dabartinių vaikų. Visada sakau: vaikai nesikeičia. Jie atviri pasauliui, patirtims, žinioms. Dažnai galvoju, kaip jų galva nesprogsta nuo didžiulio kiekio informacijos ir atradimų.
– Ir vis dėlto, kai pradėjai kurti „Tele Bim Bam“, vienintelis geras daiktas buvo televizorius. Berods taip apie jį dainuodavote?
– Tikrai, kompiuterių dar nebuvo, netgi mobiliųjų telefonų nebuvo! Tačiau ir tuomet matydavau visokių vaikų ir visokių tėvų. Kai kuriems iš jų atrodė, kad vaikams skirtą laiką pakeis televizorius, kaip kad šiandien keičia kompiuteris. Laikas yra brangiausia, ką turime, mums visiems jo trūksta. Kai tėvų laiko trūksta vaikams, juos keičia kompiuteris. Mano vyresnieji jau suaugę, Rapolui – 15. Galiu drąsiai pasakyti, kad pergales mūsų santykiuose lėmė laikas, kurį atidavėme savo vaikams.
Abu su vyru buvome beprotiškai užsiėmę, tačiau vaikus į būrelius vežiodavome patys. Išnaudodavome laiką automobilyje, kalbėdavome tik su jais ir apie juos. Apie jų sėkmes ir nesėkmes, apie draugus, apie santykius. Taip elgiuosi iki šiol, nors vakare Rapolas vis tiek dar mėgsta prisiglausti. Ir koks nepaprastas malonumas iš paauglio kelis kartus per dieną išgirsti: mama, kaip aš tave myliu! Tai, ar neužsitarnavau tos meilės? Užsitaranavau, nes labai daug atidaviau ir atiduodu savo vaikams.
– Tačiau esama tėvų, kurie perskaitė begales knygų apie vaikų auklėjimą, lanko paskaitas, vaikšto į kursus, o santykiai su vaikais vis tiek nesiklosto. Ar susvetimėjimas yra šių dienų rykštė?
– Apie tai noriu kalbėti ir savo mokykloje: nebūtina elgtis taip, kaip sako taisyklės, nereikia aklai laikytis knygų ir išmanių psichologų, nepadės ir tai, kaip daro draugė ar kaimynė. Vienintelis teisingas kelias – būti čia ir dabar su savo vaiku, nepamiršti, kad didieji mokytojai gyvenime yra mokiniai, neišmesti savęs iš mokinio pozicijos ir priimti vaiką, koks jis yra, o ne kokio norėtume.
Svarbu suvokti, kad vaikas nėra tėvų projektas. Pati esu klaidų padariusi, kalbu ne iš knygų, iš patirties. Prisimenu, su vyru labai norėjome, kad dukra Kotryna mokytųsi vienoje privačioje Vilniaus mokykloje. Nors nebuvo stipri mokinė, išleidome. Tik gerokai vėliau supratome, kad jai – ne pažymiai svarbu, kad ji yra lyderė visai kitur. Reikėjo matyti, kaip dukra atsikvėpė, kaip išsiskleidė, kai perėjo į kitą mokyklą. Štai, tau ir pamoka.
– Šiandien tavo dukra jau padeda tau, vadovauja šeštadieninei „Tele Bim Bam“ mokyklai. Kodėl jos nepaleidi?
– Tikrai, gali ir taip sakyti – vis dar noriu ją globoti, tačiau esama ir kitos pusės. Kotryna pradėjo dirbti labai anksti, dar besimokydama mokykloje. Džiaugiuosi, kad ji – vis dar su manimi kartu, nors, įsivaizduoju, kad dirbti su mamai-viršininkei nėra paprasta.
Mano vaikams niekuomet nebuvo lengva. Kai Kotryna mokėsi, jai nuolat mane primindavo. Išvykęs į Londoną, Justas, pamenu, atsiduso: pagaliau nebebūsiu telebimbam Neringos sūnus, galėsiu viską pradėti nuo nulio. Suprantu, kad jiems reikėdavo iškentėti dvejopą jausmą – žinomos mamos vaikai, o tuo pačiu – darbiniai arkliukai. Mamos prieš koncertus kitus rengia, glosto ir šukuoja, o maniškiai rengiasi patys, nes mamai irgi reikia nusigrimuoti.
Justas baigė mokslus Londone, tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, vasarą atidirbęs mamos stovykloje, rudenį ieškos darbo. Dukra namus paliko prieš kelias savaites, mums su Fredžiu liko tik Rapolas.
– Tuštumą mėgini užpildyti mokykla?
– Mokykla jau kurį laiką pagrobusi mano mintis. Galvoju, o gal galėjau ją įkurti anksčiau, bet ir vėl nurimstu – ne, negalėjau. Aš labai pasikeičiau, atsikračiau to, ko reikėjo televizijoje – stipraus ego, noro visada būti geriausia.
Visą tą laiką mokiausi pasakyti ne, atsiprašyti, kai suklysdavau. Tai buvo beprotiškai didelis darbas, sunkus kelias, kai pradedi pažinti save kitokią – silpną ir nežinančią nuo ko pradėti. Dabar žinau: turi sąžiningai uždaryti duris, kad atsivertų naujos. Negali palikti nė plyšelio. Iš televizijos išėjau prieš aštuonerius metus, buvo ekonominė krizė, mirė mama, atsidūriau visiškoje duobėje. Pajutau, ką reiškia joje būti, gal todėl nebesinori platumų, norisi gylio.
Lietuvos vaikams mudu su vyru pridovanojome daug dainų, šiandien noriu būti su jais kartu, skirti jiems kitokį savo laiką ir patirtis. Mokyklos idėją nešiojau devynis mėnesius – nuo atsargaus pagalvojimo apie ją iki būsimos rugsėjo pirmosios.
Šiandien jau drąsiai galiu sakyti, kad svarbiausi dalykai joje bus sąmoninga kasdieninė saviugda, kai mokysimės atpažinti savo emocijas, stiprinsime kūną ir mėginsime suprasti bei planuoti laiką. Neabejoju, Lietuvai reikia pilietiškų žmonių, todėl mokykloje stiprinsime savo šaknis. Ir, žinoma, kūrybiškumas, be kurio šiandienos pasaulyje – nė iš vietos. Esu tikra, kad mūsų mokykloje mokymosi procesas bus toks pat svarbus kaip ir rezultatai.
