– Gerda, papasakokite apie savo karjeros televizijoje pradžią. Kas ir kodėl paskatino ateiti į jos pasaulį?
– Galimybių televizijoje pradėjau ieškoti pati. Labai norėjau būti aktorė, traukė vaidyba. Baigusi mokyklą sugalvojau, kad noriu stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tačiau neįstojau – perėjau du etapus, o trečiojo – ne. Kandidatų buvo 360, priėmė tik 11.
Tėvų paraginta įstojau bet kur, į specialybę, kuri man nebuvo įdomi, – verslo vadybą. Niekada nebuvau tiksliukė, bet studijavau mikro- bei makro- ekonomikas, buhalteriją, finansus, loginį mąstymą. Kai gyniausi diplominį darbą „Profesijos pasirinkimą lemiantys veiksniai“, komisija paklausė vienintelio dalyko – ką aš čia veikiau ketverius metus, jei man ši sfera yra visai ne prie širdies. Baigusi studijas, darbą pagal specialybę šiek tiek padirbau. Gavau geras pareigas Marijampolės koncerne ir tikrai didelį atlyginimą, bet būdama ten galutinai supratau, kad tai yra ne man. Tada pradėjau ieškoti savęs ir ką galėčiau daryti.
– Kokie buvo pirmieji atradimai?
– Pamačiau skelbimą, kad Marijampolės televizija ieško reporterio. Nuėjusi paprašiau, kad leistų pabandyti. Taip ir pradėjau. Tą vasarą kaip tik turėjau laisvo laiko, todėl dar nubėgau į Marijampolės dramos teatrą. Pasibeldžiau į direktoriaus, kuris buvo ir režisierius, duris ir paklausiau, ar leistų man pabandyti. Gavau nedidelį vaidmenį komiškoje pjesėje, man labai patiko. Buvau pakviesta vaidinti ir toliau.
Regioninėje televizijoje dirbau apie porą metų. Ilgainiui ėmiau mąstyti, kad man per maža vietos, jau noriu išlipti iš rėmų ir siekti ko nors daugiau. Norėjau prisiliesti prie žurnalistikos. Bet supratau, kad ketverių metų žurnalistikos studijoms neturiu, todėl užsirašiau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kursus. Tuomet kaip tik buvo kuriama „Lietuvos ryto“ televizija, o Edmundas Jakilaitis visų pageidavimu dėstė mums paskaitas. Po pačios pirmos paskaitos, pamaniusi – dabar arba niekada, priėjau prie jo ir pasiprašiau, kad priimtų atlikti praktiką. Mano tikslas buvo ne tik gauti žinių, bet ir užsikabinti, kad galbūt galėčiau toliau ten darbuotis. Per praktiką padariau tris privalomus reportažus iš Marijampolės, skirtus laidai „Reporteris“. Mano praktika baigėsi, bet įvyko kažkoks didelis įvykis. Tuomet man paskambinusi žinių vadovė paklausė, ar jau filmuoju, ar esu vietoje. Užsiminiau, kad mano praktika baigėsi, bet ji atsakė, kad ne: aš tinku ir dirbu toliau.
Kartą pamačiau, kad laida „Super L.T.“ ieško vedėjos, reporterės. Visas atrankas perėjau kiaurai, tapau specialiąja laidos korespondente. Išdirbau apie pusę metų, tuomet medikai pranešė, kad tokiu tempu nebeturėčiau dirbti. O man tada tikrai nerūpėjo, kiek uždirbsiu, ar tapsiu žinoma, visus darbus dariau iš noro ir idėjos. Kasdien važinėdavau iš Marijampolės į Vilnių ir atgal. Grįžusi namuose dar rašydavau užkadrinius tekstus, peržiūrėdavau medžiagą, numigdavau tris valandas – ir vėl į Vilnių. Pervargau, privalėjau sustoti.
– Ar pertrauka išėjo į naudą?
– Taip, bet abejonių buvo – ar kas norės po pertraukos priimti mane į televizija, ar dar kam būsiu įdomi. Nusprendžiau surizikuoti. Po maždaug mėnesio sulaukiau televizijos prodiuserio Andriaus Žemaičio skambučio, susitikome ir aptarėme jo pasiūlymą – dirbti laidoje „24 valandos“. Į pasiūlymą daug vilčių nedėjau, tačiau labai paskatino paskutinė Andriaus pasakyta frazė – esą jis mane ir operatorių labai palaiko, turėtume eiti pirmyn.
Net galima sakyti, kad televizijoje esu nuo paties pirmo laiptelio. Pati visur pasibeldžiu pirmoji, didžiulio noro skatinama.
– Laidos „24 valandos“ „TV pagalba“ yra psichologiškai nelengvos. Kaip susitvarkote su krūviu, emocijomis?
– Iš pradžių buvo labai sunku, reikėjo perlipti per savo barjerus. Grįžusi namo dažnai galvodavau, kas nutiks visiems sutiktiems herojams, kaip klostysis jų likimai. Jei padarėme, kad asocialios šeimos vaikai atsidurtų vaikų namuose, nes šeimoje negalėjo likti dėl nesaugumo, svarstydavau, ar tai tikrai buvo geriausias sprendimas. Užklumpa dviprasmiški jausmai. Labai išgyvendavau, net sapnuodavau, galvodavau, gal man reikėtų juos įsivaikinti. Nemokėdavau palikti darbo ir uždaryti durų. Bet laikui bėgant teko išmokti.
– Gerai dainuojate. Ar šiam užsiėmimui lieka laiko?
– Dainuoti mėgstu nuo vaikystės. Mane geriausiai apibūdintų vienas žodis – artistė. Galiu būti televizijoje, dirbti žurnalistinį darbą, vaidinti, o reikalui esant – padainuoti. Muzikos ir teatro akademijai to nepavyko įrodyti, bet talentą turiu. Tikiu, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti. Jei nepasisekė kartą, pasiseks kitą. Reikia tik įdėti darbo ir pastangų.
Pačią pirmą dainą (Alos Pugačiovos) dainavau dar gerai nemokėdama kalbėti lietuviškai. Niekada nebijodavau giminaičių susitikimuose užsilipti ant kėdės ir surengti koncerto. Mokykloje lankiau bažnytinį chorą. Su tikybos mokytoja susitariau, kad pamokas leistų pradėti giesme. Draugai nesuprasdavo, kas su manimi darosi. O man atrodė didžiausia garbė atsistoti ant pakylos prieš klasę, už manęs – juoda lenta, jausdavausi kaip scenoje.
Vėliau du kartus stojau į muzikos mokyklą, bet du kartus ją mečiau. Gailėjausi, kad tėvai stipriau nespaudė jos baigti. Dabar dainavimas – pomėgis. Su Marijampolės grupe „Age“ kartais pakoncertuojame, turime rimtų planų, kuriame programą.
– Ar pati mėgstate žiūrėti televizorių?
– Nors ir keista, televizoriui pažiūrėti laiko lieka. Visada žiūriu „TV pagalbą“. Anksčiau žiūrėdavau savo ir kolegų siužetus, o dabar žiūriu studijoje filmuojamus epizodus. Man Renata Šakalytė-Jakovleva yra tobula vedėja. Smagu stebėti jos progresą – vos tik atsiradus „TV pagalbos“ studijai ji buvo vienokia, o dabar – visiškai kitokia. Mačiau visą jos tobulėjimo procesą, augimą. Iš jos galiu labai daug išmokti. Žiniose ji buvo nepakeičiama, bet dirbdama ir „TV pagalboje“ ji pradėjo žinias vesti kitaip, išlaisvėjo.
Mėgstu pokalbių laidas – „Valanda su Rūta“ ir kitas. Pati mielai vesčiau pokalbių šou, tai viena mano svajonių.
– Pamažu ruošiatės gyvenimui Kaune. Kaip sekasi kraustytis į šį miestą?
– Kol kas čia neturiu nė vieno drabužio (šypsosi), bet iki liepos vidurio visi daiktai jau bus čia. Apsigyventi Kaune, kaip ir daugybę kitų gyvenimo sprendimų, priėmėme ekspromtu. Kai su Andriumi sugalvojome, kad jau laikas apsigyventi kartu, jis norėjo, kad mes su mano sūnumi Marku atvyktume į Kauną. Aš svarsčiau, bet mačiau, jog Markas dar nepasirengęs keisti miesto.
Marijampolėje turėjo daug veiklos, draugų, jam tada buvo 11 metų, o man atrodė dar visai vaikas. Dėl to pasakiau Andriui, kad jam paprasčiau atsikraustyti į Marijampolę. Didelei kitų nuostabai jis sutiko. Daug kas stebėjosi, kaip jis iš Kauno tarsi žengė žingsnį atgal – į Marijampolę. Juk iš Kauno galima keltis tik į Vilnių.
Tačiau dabar pajautėme – visi subrendome persikelti. Vieną dieną užsiminiau Andriui, kad jau gal visai ir norėčiau į tą Kauną kraustytis. Andrius patylėjo, bet po kelių minučių pamačiau jį naršantį aruodas.lt svetainėje ir išgirdau kvietimą važiuoti apžiūrėti namų, butų.
Kaunas man patinka. Čia daug žmonių, priešingai nei Marijampolėje, galima išeiti vakare į miestą, vyksta daug renginių. Marijampolė tvarkinga, graži, bet žmonių trūksta, tuštoka, šis miestas labiau patinka Andriui. Jis sako, kad ten nesuprasi, ar žmogus santechnikas, ar įmonės direktorius – visi savi, paprasti.
Bet man patinka veiksmas. Manau, kad ir apibūdinimas kavenskas yra ne iš piršto laužtas. Kaunietis žino savo vertę, jaučiasi drąsus, yra aktyvus, o kaunietės panelės – aukšto lygio. To lygio aš niekada nepasieksiu, bet mieste matau daug pliusų. Mama nenorėjo išleisti, jai atrodo, kad gyvensiu be galo toli. Juk ne Amerika, pusvalandis – ir vėl galiu būti su giminėmis. Esu iš tų žmonių, kurie neprisiriša prie vietos, daiktų. Gerai, kad su Andriumi esame panašūs.
Dizainerių nesamdome, nors kartais pravartu pasikonsultuoti su specialistu. Namų jaukumą galime sukurti ir patys. Viską darome po truputį, neskubėdami. Mėgstu prisidėti prie namų židinio kūrimo – man patinka žvakės, gėlės, pati kuriu puokštes. Daug kas stebisi, juk anksčiau tokia nebuvau, matyt, atėjo laikas. Vakare pridegu namuose žvakių – man taip gražu, jauku, žaviuosi prieblanda, o Andrius juokauja – kaip kapinėse (juokiasi). Džiaugiuosi, kad pagaliau bute turėsime židinį. Buvo sunku jį įsirengti, gyvensime ne viršutiniame aukšte, bet tai buvo mano svajonė.
– Kokių planų turite vasarai?
– Nauji televizijos projektai vasarą manęs nelaukia. Praėjusiai metais vasarą paskyriau projektui „2 barai“, bet tikrai nenusiminiau nesulaukusi pasiūlymo šiemet. Turėsiu daug parengiamųjų darbų naujam sezonui, dainuoju su grupe „Age“, planuojame pasirodymus, turime numatytus du koncertus Lenkijoje.
Save matau visur – teatre, televizijoje, scenoje. Kartais pagulėjimą paplūdimyje ir pasipliuškenimą vandenyje iškeičiu į darbą. Viską jau išbandžiau, bet artimiausias man yra teatras. Ten daugiausia streso, bet ir daugiausia adrenalino. Net su tiesioginiu televizijos eteriu to palyginti negalima. Teatre viskas gyva – publika yra čia ir dabar, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už spektaklį. Juk pamiršta eilutė gali sugriauti viską. Tiesioginiame eteryje gali nusišypsoti, pasakyti „oi, susimaišiau“, teatre to nepadarysi. Atsakomybė milžiniška, bet pojūčiai su niekuo nesulyginami.
