– Prieš kurį laiką išvykote gyventi į Londoną ir kai jau nesitikėjome sutikti jūsų vaikštinėjant Vilniaus gatvėmis, grįžote. Kodėl?
– Daugelis žmonių išvykimą į Londoną laiko emigracija, o aš manau, kad gyvenu pasaulyje. Londonas taip pat nėra paskutinė mano stotelė. Tiesiog šiame gyvenimo etape man gerai būtent ten. Dar labai norėčiau į Niujorką. Dabar grįžau tik mėnesiui, nes dalyvausiu „ArtVilnius'17“.
Labai norėjau įgyvendinti savo idėją ir džiaugiuosi, kad su manimi sutiko dirbti choreografas Gytis Ivanauskas, urbanistinio šokio teatras „Low Air", kartu su savo šokio mokyklos auklėtiniais, ir daug jaunų žmonių iš visos Lietuvos. Labai įdomu dirbti su Gyčiu.
Mane nustebino ir jauni žmonės, kurie tiesiog atsiliepė į kvietimą ir prisideda prie performanso „Niekas neatims manęs iš manęs“ kūrimo. Viena mergina į repeticijas atvažiuoja net iš Šiaulių! Net rezultatas nerūpi, nes tiesiog mėgaujuosi darbo procesu. Pastebėjau, kad pati augdama kaip menininkė turiu ir daugiau ambicijų, o dabar noriu sujungti performansą su šokiu, kurį jau birželio 9 d. 17 val. tiesiogiai per DELFI TV galės išvysti visi. Gyvai šį performansą bus galima pamatyti ir „Litexpo" parodų rūmuose birželio 8 d. atidarymo metu, o 9, 10 ir 11 d. nuo 17 iki 19 val.
– Ar tiesa, kad šio performanso pavadinimas yra simboliškas ir jums pačiai? Išgyvenote laikotarpį, kurio metu jautėtės praradusi pati save?
– Taip. Žinoma. Manau, kad kiekvienam pasitaiko situacijų kai gyvenimas tarsi klausia tavęs, kiek esi tikras ir sąžiningas pats su savimi. Apsimetinėdami neapgausime nieko kito. Tik save pačius. Ir dabar performanso dalyviams sakau, kad jei tik nenorės čia būti ar ko nors daryti, tegul atsistoja ir išeina. Niekada nereikia versti žmonių daryti ką nors prieš jų valią. Suteikiu laisvę, nes manau, kad ji yra svarbiausia.
– Pati taip pat jaučiatės visiškai laisva?
– Taip. Galbūt tai priklauso ir nuo amžiaus, bet šie, 27-ieji mano gyvenimo metai, yra geriausias laikas mano gyvenime.
– Laisvę kurti suteikia anksti pelnytas populiarumas?
– Viskas nėra taip paprasta. Man padeda daugybė žmonių. Tenka kasdien kovoti už tai, ką darau. Tai, kad kuriu, ne visada yra lengva. Kartais apsidairau aplink ir pamatau savo bendraamžius, kurie jau turi vaikų, yra susituokę, gyvena stabiliai. Aš dar nejaučiu noro kurti šeimą ar susilaukti vaikų. Galbūt kartais dėl to liūdna, bet net ir galėdama rinktis ką kita, vis tiek daryčiau tą patį.
– Menas yra kova?
– Kasdienė kova. Daugeliui atrodo, kad jei žmogus yra talentingas, jis tiesiog yra ir jo visiems reikia. Tačiau tik įsivaizduokite: sugalvoji kokį nors performansą ir nejau įmanoma jį parduoti? Ne. Nors ir negalvoju apie pinigus, bet atsiranda itin paprastų klausimų. Pavyzdžiui, kas sukals dėžes. Padeda daugybė žmonių. Net ir ne iš meno pasaulio.
Iki gavau finansavimą turėjau nueiti juodą ir sunkų kelią. Taip, žmonėms atrodo, kad susidėjusi su Oskaru (režisieriumi Oskaru Koršunovu, - aut. past.) tapau žinoma ir man pradėjo sektis. Taip nėra. Galbūt po ketverių metų ir bus lengviau, bet dar ne šiandien.
– Koks tuomet jūsų tikslas?
– Mėgaujuosi tiesiog eidama savo keliu. Tačiau idealiausia būtų atsikelti ryte ir išgėrus rytinės kavos puodelį visą savo laiką skirti menui ir kūrybai. Galėsiu taip gyventi ar ne, nuo to mano kelias nepasikeis.
– Ir niekada nepagalvojote visko mesti, pasirinkti lengvesnį ar geriau apmokamą kelią?
– Menas negali būti kuriamas dėl pinigų. Jei esi menininkas, niekas to nepakeis. Labiau įdomi yra žmogiškumo tema. Pasitikiu žmonėmis. Galbūt ir naiviai. Nepaisant to, kiek kartų nukenčiu dėl to pasitikėjimo. Ir prieš išvykstant į Londoną patyriau ne vieną išdavystę, bet vienas draugas pasakė, kad po to mes galime tapti monstrais arba dar geresniais. Renkuosi pastarąjį variantą.
– Kokią silpnybę turite?
– Kartais pasiduodu aplinkai. Turiu savo stuburą, bet kartais panyru į bendravimą. Man įdomu išgirsti žmonių istorijas, bendrauti. Esu ekstravertė, bet į miestą visada einu viena. Didžiąją laiko dalį praleidžiu viena arba viena tarp nepažįstamųjų.
– Kokius santykius šiandien palaikote su Oskaru Koršunovu?
– Mūsų santykiai yra labai geri ir stiprūs. Manau, kad mes neišsiskyrėme. Aš su juo, kaip ir jis su manimi. Tiesiog mes šiuo metu esame kitame laike ir kitoje geografinėje padėtyje. Galbūt ir su kitais žmonėmis. Tačiau tikrai neišsiskyrę. Kaip gali išsiskirti su žmogumi, kurį myli iš tiesų. Gali nebūti su juo, bet meilė vis tiek lieka.
Jei tarp žmonių esantis ryšys yra tikras, jis liks visiems laikams ir tos meilės nenutrauks nei cunamiai, nei vestuvės su kitais. Visada jį mylėsiu ir mano gyvenime jis visada liks labai svarbus.
– Daug tokių artimų žmonių yra jūsų gyvenime?
– Mano gyvenime yra penki tokie artimi žmonės. Galbūt jie nėra su manimi, bet žinau, kad jie man rūpi.
– Sakoma, kad žmogus pats geriausiai žino, ko jam palinkėti. Tad ko palinkėti jums?
– Sau ir kitiems linkiu, kad niekas neatimtų mūsų sielos iš mūsų. Nereikia pasiduoti kitų įtakai ar prarasti save santykiuose, gyvenime, darbe ar kur kitur.
