– Edita, kiek metų gyvenate už Atlanto ir kaip dažnai matotės su mama, apkabinate viena kitą?

Edita: Modelio darbą dirbu beveik dvylika metų.

Regina: Turiu dvi dukras. Edita – vyresnėlė, Karolina už ją jaunesnė beveik trejais metais. Vieną turiu namie paguodai, o kita skrajoja.

– Edita dažnai grįžta į Kauną, aš taip pat nepraleidžiu galimybės pakeliauti kartu su dukra.

Edita: Man reikėjo kelerių metų, kad pripratinčiau mamą skraidyti kartu. Mano darbų grafikas painus, dažnai tenka nuspręsti paskutinę minutę. Žinote, koks stresas, kai niekada nekeliavai, o aš pareiškiu: „Važiuojam! Po kelių dienų išskrendam.“ Ir ne kur nors arti, o už Atlanto.

Regina: Iš pradžių tikrai būdavo didelis stresas. Ir atsikalbinėdavau, ir neskrisdavau, o dabar laukiu. Pagavau kablį (juokiasi).

– Edita, kaip šioje milžiniškos konkurencijos srityje pavyko tapti išskirtinei?

Edita: Aukščiausią lygį pasiekę modeliai yra skirtingo amžiaus, duomenų, charakterio. Mano duomenys tiko, todėl pirmuosius darbus gavau greitai. O toliau viskas vyko pamažu. Stengiausi dirbti profesionaliai, neišsidirbinėjau, nesivėliau į skandalus, nevaidinau kažin ko.

Žinojau, kad, norint dirbti modeliu, reikia charizmos, talento pateikti save, suprasti, intuityviai jausti, kas svarbu mados ir grožio industrijos menininkams. Viskas vyksta labai greitai, daug nuotraukų turi padaryti per trumpą laiką, darbas sunkus, bet visi, net ir dirbdami, nori gerai praleisti laiką. Todėl niekam nepatinka merginos, kurios skundžiasi, amžinai nusivylusios.

– Kad tapote modeliu, įtakos turėjo tėveliai: nusivežė mergaites į Palangą, o ten, paplūdimyje, modelio agentūros atstovai ir pastebėjo septyniolikmetę Editą...

Edita: Taip, tėvai mane tokią padarė, tokią užaugino ir į Palangą nusivežė. Ten mergaitės dalijo skrajutes, kvietė ateiti į vienos Vilniaus modelių agentūros atranką. Pamaniau, nueisiu. Agentūros atstovai atsirinko mane ir dar vieną mergaitę. Norėjo, kad iškart pradėčiau dirbti, bet tėtis sustabdė.

Regina: Agentūra buvo Vilniuje, o į sostinę važinėti neturėjome galimybių. Edita mokėsi vidurinėje, lankė muzikos mokyklą. Tada tėtis pasidomėjo Kaune esančiomis modelių agentūromis. Pasirinkome tą, kuri buvo arčiausiai muzikos mokyklos.

Edita: Jie iškart mane priėmė, padarėme fotosesiją. Koks likimas – rugpjūčio gale ilsėjomės Palangoje, o jau rugsėjo 8 dieną trims mėnesiams išskridau į Barseloną. Vykau kartu su Berta, ji ten jau buvo buvusi, tad viską detaliai papasakojo. Dabar esame geriausios draugės.

– Ponia Regina, kaip jautėtės išleidusi nepatyrusią septyniolikmetę į grožio ir mados pasaulį, kur tiek pagundų tyko?

Regina: Įsivaizduokite, vos tik Edita išvyko, spaudoje pasirodė didžiulis straipsnis apie Lietuvos modelių agentūras, siuntusias mergaites ne modeliais dirbti, o kitokiais tikslais. Edita skambindavo kiekvieną dieną ir pasakodavo, kad viskas gerai. O tame straipsnyje rašė, kad mergaites išveža, pasus paima, liepia sakyti, kad viskas gerai. O jei ir jai taip liepia? Be to, nežinojau, ir kas ta mergina, su kuria išvažiavo. Tikrai buvo sunku. Pagaliau Editos tėtis nuskrido į Barseloną, apsilankė toje agentūroje, pamatė, kur ir kaip mergaitės gyvena, grįžo nusiraminęs ir nuramino mane.

Edita: Barselonoje baiminausi dėl visiškai kitų dalykų. Gyvenime nebuvau avėjusi aukštakulnių. Jie man atrodė pavojingi, bijojau pargriūti. Kai pabandžiau – visos baimės išgaravo. Labai patiko ir dabar patinka, nors ne kartą teko avėti ir per didelius, ar per mažus, kurie spaudė, trynė pirštus, nuo kurių skaudėjo kojas.

Regina: O man nerimo tikrai buvo, žinojau, kad tai sritis, kur yra ir labai gražių, ir nelabai gerų dalykų, bet pasitikėjau Edita. Tarp mūsų yra ypač stiprus ryšys. Ji paklusni, gera, atvira, niekada nemeluoja, viską pasisako. Kai pradėjo kilti karjeros laipteliais, man labai patiko jos žodžiai: „Jeigu pamatysite, kad keičiuosi, pasakykite, neleiskite man pasikeisti.“ Tokia – nuoširdi, paprasta – ir išliko. <...>

– Karlas Lagerfeldas, kurdamas filmą apie Coco Chanel jaunystę, pagrindinį vaidmenį patikėjo Jums. Ar patiko įkūnyti šią divą?

Edita: Kai pranešė, kad Lagerfeldas paprašė suvaidinti Coco Chanel, nepatikėjau. Kaip suprasti: aš – iš Lietuvos – įamžinsiu šią personą? Fantastika. Buvo labai gera. Tai vienas mėgstamiausių mano darbų.

Regina: Mačiau šį filmą ir žavėjausi savo dukra. Taip pat mačiau kelias fotosesijas, kuriose ji dalyvavo. Stebėjausi: kai Editą filmuoja ar fotografuoja, ji sugeba tarsi išeiti iš savęs, tapti kita. Žiūriu ir negaliu patikėti, kad tai – mano dukra. Vos fotografas nuleidžia objektyvą, blykst, šypsena iki ausų, ir vėl matau savo Editą. Ši metamorfozė man, mamai, yra žavus stebuklas.

Edita: Man patinka šis pokalbis, nes niekada nesu to apie save girdėjusi! <...>

– Ar didžiuojatės savo dukra?

Regina: Žodį „didžiuotis“ visada pakeičiu „džiaugiuosi“.

Edita: Ačiū, mamyt, pasakei tai, ką ir aš manau. Kai man sako: „Tavo tėvai tavimi didžiuojasi“, aš manau, kad jie džiaugiasi.

Regina: Aš tikrai džiaugiuosi. Kol neįsigilini, atrodo, kad normalus dalykas: dirba, ir tiek, bet kai pagalvoji, kiek ji, paprasta mergina iš Kauno rajono, yra pasiekusi ir kaip toli nuėjusi, – neįtikėtina.

– Esate žurnalų „Vogue“, „Marie Claire“, „Allure“, „Numéro“ viršelių veidas, tačiau dar nė sykio nebuvote Lietuvos žurnalo veidu. Pirmasis kartas – puošite „Moters“ viršelį. Pradžia gimtinėje dargi ypatinga – pirmą kartą fotografuojatės su mama. Ką Jums abiem reiškia ši fotosesija?

Edita: Man šis viršelis yra svarbiausias, nes esu su pačiu svarbiausiu ir mylimiausiu žmogumi – savo Mamyte!

Regina: O man tai – tikra avantiūra. Kai Edita parašė, kas ir kaip, pamaniau, kad šmaikštauja. Iš pradžių ėmė juokas, vėliau pradėjau nerimauti, kad įsivėliau. Supratau, kaip jaučiasi mano dukra per fotosesijas. Pamačiau, koks tai sudėtingas darbas, kokia komanda triūsia. Beje, dvare, kur vyko fotosesija, kai buvau jauna, vykdavo kaimo šokiai, į juos yra tekę važiuoti net sunkvežimio kėbule. Koks gražus sutapimas. Tik šį kartą ten lankiausi turėdama kilnesnę misiją. Dvaras pasikeitęs neatpažįstamai.

Edita: Žinojau, kad viskas bus labai gerai, smagu, šaunu. Tik išgyvenau dėl to, kad ji išgyvena. Pamenu, kaip jaudindavausi per egzaminus skambindama pianinu, todėl suprantu ir mamos jaudulį per fotosesiją. <...>

– Ar amerikietis draugas Jums dovanoja gėlių?

Edita: Mano draugas Bjorn‘as – vokietis. Jis gyvena Berlyne. Gėlėmis palepina tikrai dažnai. Ypač, kai grįžtu į Berlyną.

– Ar matėte dukters mylimąjį?

Regina: Daug kartų.

– Turbūt ir vaikaičių jau laukiate?

Regina: Žinoma, kad laukiu. Norėčiau, kad dukros turėtų šeimas, o aš – anūkų.

Edita: Gerai, užsirašysiu (juokiasi).

– Kada planuojate pranešti apie žiedų sumainymą?

Edita: Vertiname privatumą ir nežadame skelbti apie jungtuves.

– Gal šiandien yra tas ypatingas mamos ir dukters susitikimas, prieš vyrui atskiriant Jūsų duetą?

Regina: Nemanau, kad atskirs, nes Bjorn‘as irgi labai artimai bendrauja su savo šeima, tad puikiai mus supranta.

– Ar Bjorn‘as buvo priežastis, dėl ko išsiskyrė Jūsų ir amerikiečio draugo keliai?

Edita: Tikrai ne. Priežastis, sakyčiau, – septynerių metų etapas (juokiasi). Įdomiausia tai, kad Bjorn‘as taip pat dirba modelių pasaulyje, o susipažinome tik prieš pustrečių metų per artimą mūsų abiejų draugę Kristiną.

– Ar mamos ir dukters ryšio nesumenkina atstumas, laikas, tyla?

Edita: Suvoki, ką reiškia artimieji, jų meilė, nuolatinis palaikymas, ir šis ryšys ilgainiui tik stiprėja. Mama dovanoja taip reikalingą saugumo jausmą. Ir vienišumą, ir baimę, ir nepasitikėjimą galima įveikti jau vien todėl, kad žinai, jog yra mama, tėtis, net jei jie ir negali tau padėti.

Regina: Editai pritariu. Mūsų ryšys atlaiko visus atstumo ir laiko išbandymus. <...>

Visas interviu – gegužės mėnesio žurnale „Moteris“.