– Ingeborga, kas jums gyvenime geriausiai sekasi, kaip manote?
– Labai tikiuosi, kad vaidinti. O laisvu nuo to laiku galiu megzti neblogas kepures.
– Kaip save įsivaizdavote vaikystėje? Kas išsipildė, o kas visiškai ne?
– Mano vaikystė prabėgo Vilniaus Operos ir baleto teatre, jame dirbo močiutė. Būdama ketverių pirmą kartą išėjau į sceną ir nuo to laiko savęs neįsivaizdavau darančios ką kitą.
– Šiandien vaikai dažnai sako, kad mergaites reikia auklėti ne pagal ypatingą formulę „šeimininkė-protinguolė-kruopštuolė“, o tiesiog geru žmogumi. Ką jūs manote apie tai?
– Nesiimu atsakomybės svarstyti, kaip reikia auklėti vaikus. Tai kiekvieno iš tėvų asmeninis reikalas. Nemanau, kad jeigu būčiau berniukas, mane būtų auklėję kažkaip kitaip. Pačios svarbiausios žmogiškosi savybės vienodos ir vyrams, ir moterims.
– Kur pasaulyje labiausiai patinka jaustis moterimis? Ar jums labiau patinka pasaulis, kur prieš jus atidaromos durys, ar ten, kur visi lygūs ir moteris gali ir duris vyrui palaikyti, ir už kavą susimokėti?
– Jaučiuosi patogiai būdama abiejuose pasauliuose. Malonu, kai vyras atidaro duris, tačiau ir už kavą sumokėti man ne problema.
– Pastaruoju metu dažnai tenka girdėti, kad senasis pasaulis traukiasi, ir viskas keičiasi taip greitai, kad jau nebesiremiama į tradicijas, nepaisoma senųjų prasmių, kurios ramino... Ar jums jauku šiandien taip gyventi?
– Vakar, šiandien ar rytoj – tai visas mano gyvenimas. Jame nėra seno ar naujo gyvenimo. Yra žmonės, kuriuos myliu, darbas, kuriuo užsiimu, ir man patinka šioje realybėje.
– Kaip galvojate, jums gyvenime sekėsi, o gal jūsų pasiekimai – tik jūsų pačios nuopelnas?
– Tikimybė pasinaudoti šansu ar atsitiktinumu bus didesnė, jeigu į tai, kuo užsiimu, įdėsiu darbo ir energijos. Man kažkur pasisekė: gimiau mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, galėjau mokytis, dirbu mėgstamą profesiją.
– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka pinigai? Ar buvo gyvenime laikas, kai jų trūko?
Rusiškame leidinyje „Esquire“ aprašytos Ingeborgos Dapkūnaitės gyvenimo taisyklės ir įdomūs faktai apie garsią aktorę jos pačios žodžiais:
Neskaitykite, kas parašyta apie mane „Vikipedijoje“, – ten viskas netiesa.
Vaikystėje aš visada buvau trečia. Jeigu žaidėme parduotuvę, tai aš, žinoma, buvau paskutinė eilėje.
Kai žiūriu vaikystės nuotraukas, manau, kad tada mane supę žmonės buvo labai gražūs – mama, tėtis, teta, dėdė. Štai tik Malvina – mano auklė – buvo nelabai graži, nes jos burnoje buvo likę vos pora dantų. Vistiek aš ją labai mylėjau.
Prisimenu, mama vaikystėje nuvedė mane pas stomatologą, ir, kol ji buvo kabinete, stomatologas sakė, kad netrauks man dantų, o, kai mama išėjo, tas šuo – kitaip pavadinti jo negaliu – staiga išsiėmė baisias reples ir ėmė artėti manęs link. Čia aš pradėjau šaukti: „Mama Dapkūniene! Mama Dapkūniene!“ Dapkūnienė – mano mamos pavardė. Mama atbėgo, išgelbėjo mane, o paskui klausia: „Kodėl tu mane šaukei pavarde?“ O aš sakau: „Juk ten daug mamų laukia, ir tu nesuprasi, koks vaikas šaukia.“ Ir mama pasakė: „Manai, kad iš tavo verkimo neatpažinsiu tavęs?“
Kalbu taip, kaip kalbu. Mano akcentą galima pavadinti plaukiojančiu. Jeigu daug laiko praleidžiu su rusakalbiais žmonėmis, akcentas sumažėja. Kai būnu kitoje šalyje, jis ryškėja.
Mane, žinoma, jaudina ir liečia viskas, kas vyksta Rusijoje, tačiau formaliai ir teisiškai aš nesu Rusijos žmogus. Esu čia paukščio teisėmis.
Svarbiau būti žmogumi, o ne didelės valstybės atstovu.
Gailiuosi tik to, kad ne visada artimiesiems rodžiau, kaip juos myliu.
Mano mama – meteorologė, todėl aš, žinoma, tikiu orų prognozėmis. Meteorologai neužsiima kvailystėmis.
Man patinka, kai mane pažįsta: beveik visada duodu autografą ir sakau „ačiū“. Tačiau kažkodėl paskutinius du kartus su manimi norėjo nusifotografuoti viešajame tualete, ir man teko sakyti: „Nagi, išeikime iš tualeto.“ Labiau patinka tradiciškai – koridoriuje.
Dažniausiai vakarėliuose negeriu ir nieko nevalgau. Vakarėliuose, būkim atviri, duoda šūdukus ant pagaliukų, ir jeigu tave nufotografuos su tokiu šūduku, bus nesmagu.
Jeigu paklausite, koks amžius pats geriausias, pasakysiu: toks kaip mano dabar.
Manau, kad jeigu išsikelčiau tikslą tapti pasakiškai turtinga, tokia ir būčiau. Vis dėlto malonumą gyvenime man teikia kiti dalykai.
Mėgstu girtis, tačiau mano pagyrose yra naivus tikėjimas, kad kiti žmonės pasidžiaugs dėl manęs, kad mano laimė suteiks jiems malonumą.
1999 metais manęs vos nesuėmė už tai, kad naktį ėjau Tverės bulvaru. Tai buvo vėlyvas pavasaris, galbūt birželis – kažkoks puikus mėnuo. Jau švito, ėjau be palto ir neturėjau dokumentų. Man pasakė: „Dabar mes jus nuvešime į poskyrį.“ Aš pasakiau: „Esu aktorė.“ „Ir kur gi jūs filmavotės?“ Nusprendžiau, kad pasakyti apie „Intermergaitę“ – dabar ne vieta, ir pradėjau galvoti, kokius filmus galėjo matyti milicininkai. „Saulės nuvarginti“, sakau. O jie klausia: „Na, ir ką jūs ten vaidinote?“ Atsakau: „Kotovo žmoną“. O jie: „Ją juk vaidino Dapkūnaitė.“
Gerai atrodau? Bet juk tai taip sąlygiška. Vaikystėje buvau gražus vaikas. Paskui tapau negražia paaugle. Buvau liesa, kampuota, o kai įstojau į teatrinį, dramos būrelio vadovas pasakė: „Žinoma, tu įstosi. Vaidinsi berniukus.“
Man nesvarbu, kaip atrodo vyras. Kalbant apie vyrą, mane traukti ar nuo jo stumti gali, greičiausiai, kvapas.
Maloniausia gyvenime – niekada nežinoti, kas bus rytoj. Ėjau naktį gatve, susitikau žmogų, o po trejų metų už jo ištekėjau. Tiesa, tai buvo naujametė naktis.
Lėktuve dažnai galvoju: „Jeigu jis dabar nukris, bus galima pasakyti, kad mano gyvenimas buvo puikus.“
