– Milana, kas tau padeda nuraminti protą ir kūną?
– Mano tiesioginis darbas – t.y. šokio ir jogos pamokos. Jų metu kaskart prisimenu, kad mano darbas žmonėms yra reikalingas. Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie jų laimės. Pavyzdžiui, šokių aikštelėje poros iš naujo atranda vienas kitą, o po jogos pamokų žmonių gyvenimai apskritai keičiasi iš esmės. Taigi laikas, kai stoviu priešais auditoriją, įprasmina visą dieną.
– Kaip keitėsi tavo gyvenimo būdas atradus jogą?
– Gyvenimas pasikeitė iš esmės, ir tai ne pabaiga. Joga tuo ir žavi – nėra ribų lavinant kūną, protą ir sąmoningumą. Tikiu, kad su savimi reikia elgtis švelniai ir pokyčių link judėti po vieną žingsnelį. Taip pati per pastaruosius trejus metus nužingsniavau gana toli. Svarbiausia, kad seni įpročiai keičiantis tokiu būdu negrįžta.
Kiekviena moteris, kuri laikėsi dietos, žino, kad kilogramai nukrenta tik tam kartui, o „projektui“ pasibaigus, viskas sugrįžta, ir dar su kaupu. Taigi tuo „projektas“ ir skiriasi nuo gyvenimo būdo pokyčių.
– Keliauji daug: tiek savo malonumui, tiek mokslų tikslais. Kokių turi kelionių ritualų?
– Pradėjusi kelionę greitai perskaitau kelias knygas iš eilės. Taip yra dėlto, kad būnu išalkusi skaitymo. Tad kelionės pradžioje mažai sukinėju galvą ir dažniau būnu įsikniaubusi į knygas. Kai knygų pasisotinu, nurimstu ir pradedu ilsėtis bei keliauti. Tuomet noriu pažinti vietas ir sutikti naujus žmones. Knygos man yra tarpinė stotelė tarp namų ir kitos erdvės.
– Kokioje situacijoje teko labiausiai nutolti nuo savo komforto zonos?
– Kelionėse tokių situacijų būna labai daug, tad išskirti tik vieną nėra paprasta. Paniškai bijau žiurkių, tad kontaktas su jomis mane išveda iš pusiausvyros: patamsėja akyse, pasidaro silpna, balsu pradedu melstis visiems Dievams ir galiausiai graudžiai apsiverkiu (juokiasi).
Pamenu, gana įdomiai jaučiausi Irako federaliniame kalėjime, kurį teko pamatyti svečio teisėmis. Susimąstyti privertė kelionė į Šiaurės Korėją. Tąkart buvau su keturių mėnesių kūdikiu ant rankų.
Birmoje teko bėgti nuo vyro, kuris pernelyg ilgai sekė iš paskos. Gvatemaloje buvau apvogta ir būtent solo kelionėje per centrinę Ameriką sužinojau, kad laukiuosi. Taip, tikriausiai pastarasis įvykis labiausiai nutolino mane nuo komforto zonos – viena, apvogta, besilaukianti su didžiule kuprine ant pečių. Galiausiai visos šios situacijos buvo tos, kai jaučiausi gyva ir nei už ką šių patirčių neiškeisčiau.
– Į kokią kelionę patartum leistis tiems, kurie yra pasiklydę savyje?
– Patarčiau rinktis kelionę į save. Tokios vienos kelionių krypties ieškant savęs nėra. Juk tikrai nebūtina važiuoti į Indiją, kad susivoktum. Kai ateina tinkamas laikas, ateina ir atsakymai.
– Kada ir kaip išmokai keliauti drąsiai, ekonomiškai ir kūrybiškai?
– Pirma ilga kelionė su kuprine įvyko prieš daugiau kaip dešimt metų. Keliavau į Indiją ir Nepalą. Nuo tada po kiekvienos kelionės norimų aplankyti krypčių kiekis tik augo. Tačiau norint jas aplankyti reikia laiko ir pinigų. Taigi visuomet kruopščiai skaičiuodavau atostogų dienas, ieškodavau skrydžių akcijų, o atvykusi į vietą taupydavau nakvynei, maistui ir transportui. Mano smalsumas visuomet buvo didesnis už kliūtis.
– Kurios šalys iš dar nelankytų yra prioritetinės?
– Dabar jau susiduriu su problema, kad beveik visas gražiausias pasaulio vietas esu mačiusi. Taip, vietas aš lyginu (šypsosi)! Kai pamatai Himalajus, Alpių stebuklas išnyksta. Tas pats su Indijos vandenynu ir kitais pasaulio stebuklais. Šiuo metu jaukinuosi mintį apie Šri Lanką ir galbūt jau birželį leisiuosi būtent ten. Dar norėčiau aplankyti Australiją. Ten gyvena mano tėtis, kurio nemačiau jau šešerius metus. Svajoju apie Antarktidą ir Papua Naująją Gvinėją. Juk smalsu savo akimis pamatyti aborigenus! Flores sala Indonezijoje – irgi mano sąraše. Apskritai dievinu Indoneziją ir nepavydžiu tiems, kurių pirmoji tolima kelionė yra būtent į šią šalį. Kodėl? Geriau pasaulyje kažin ar besurastum.
– Esi ne tik mokytoja, keliautoja, mylimoji, bet ir mama – kaip spėji viską derinti?
– Svarbiausia išsidėlioti prioritetus. Tarkime, papildomus projektus renkuosi pagal tai, kuo tikiu. Teisingai priimtas darbas manęs nesekina. Priešingai. Jį dirbdama sukaupiu dar daugiau vidinės jėgos ir motyvacijos. Apskritai gyvenime stengiuosi atsirinkti tai, kas atneša gyvenimo kokybės. Taip pat yra ir su daiktais. Juk daiktų turime bent 80 proc. daugiau nei mums reikia. Su gyvenimo pareigomis yra taip pat – jei nepaveži, atsisakyk ir pasitaupyk save tam, kam iš tikrųjų rūpi. Taip pat labai svarbu ilsėtis, judėti ir medituoti. Šiais laikais turime prieigą prie tiek daug žinių, tereikia noro keisti savo įpročius.
– Kalbant apie grožį – kiek dėmesio, laiko ir finansų skiri jam?
– Daug. Tarp sveikatos ir grožio dėčiau lygybės ženklą. Praktikuoju jogą, o ji yra tiesiogiai susijusi su grožiu. Taip pat medituoju ir sveikai maitinuosi. Visa tai užima laiko. Pasigaminti sveiką patiekalą užima daugiau laiko nei, tarkime, suvalgyti sumuštinį tinkliniame restorane.
Be to, sveikas maistas kainuoja daugiau. Neretai einu į masažo salonus. Fizinį darbą dirbančiam kūnui tai yra išties svarbu. Mėgstu švarią veido odą, todėl reguliariai lankausi pas kosmetologę. Dirbdama iš namų porą kartų per savaitę užsidedu namie gamintas veido ir plaukų kaukes. Kosmetiką keičiu, tačiau mėgstu japonų gamybos produkciją.
Reguliariai darausi manikiūrus ir pedikiūrus – estetika mano darbe yra svarbi.
– Tavo 5 patarimai gerai savijautai?
– Medituok. Šok. Kvėpuok. Gerbk savo kūną (ypač tuomet, kai maitiniesi). Būk dėkingas už tai, kur esi šiandien.