DELFI publikuoja ištrauką iš romano.
Pamažu ėjau, dairydamasis į žmones. Pažįstamų veidų buvo nedaug. Greta kiosko, kur buvo parduodama cukrinė vata, savo knygeles „Psichiatrinės ligoninės epas“ pardavinėjo mažai žinomas poetas blizgančiomis akimis, apsivilkęs marškinėlius su kūju, pjautuvu ir Antano Sniečkaus portretu.
Jis buvo nusiskutęs galvą plikai ir kur buvęs kur nebuvęs suklikdavo: „Tuoj venas persipjausiu!“, pamojuodavo ore skustuvu, paskui, kai niekas nekreipdavo dėmesio, toliau prekiavo knygomis, kurių niekas nepirko. Su liūdesiu pagalvojau, kai tai, matyt, intelektualiausia Palangos vieta nuo to laiko, kai mieste uždarė paskutinę biblioteką ir ten įrengė dėvėtų drabužių parduotuvę.
Artėjant prie jūros tilto, vis garsesnis buvo šurmulys ir vis tirštesnis gyvulių paradas.
Pagyvenusios bobos juodais kaip naktis po atominio karo plaukais (tik šaknys buvo ataugusios šlykščia raudona spalva), trenkiančios prakaitu iš po sudribusių žastų, ir kirvuku apgenėtais, bjauriai nudažytais kojų nagais; jų diedai nuolatos pavargusiais, abejingais neišnešioto buldogo snukiais, visi kaip vienas su pederastkėmis per pilvą; jauni marozai žemomis kaktomis; baisiausios visos Lietuvos šliundros, į kurias kreipti dėmesį galėjo tik Palangoje, nes tik Palangoje (ir dar Klaipėdoje per Jūros šventę) žmonės tiek išgeria, kad galėtų poruotis su tomis šiukšliadėžėmis; šeimos su neklusniais ir klaikiai aprengtais vaikais, kurių kiekvienas buvo augantis marozo buožgalvis jau su negyvomis akimis ir veido išraiška, kuri kalbėte kalbėjo: „Turi centų? O jeigu rasim?“ Čia buvo tikroji Lietuva, ta Lietuva, kuri dar nespėjo emigruoti, daugiausiai dėl to, kad šitie nežinojo, kaip tai būtų galima padaryti.
Dailininkai piešė baisius portretus ir šaržus – iš tikrųjų, ten nebuvo nei portretai, nei šaržai, tik vienodai šlykštūs atvaizdai, kur visiems nupiešdavo dideles, išsprogusias kaip kiaušiniai akis, vyrams pripiešdavo valingus smakrus, o moterims – ilgas blakstienas.
– Panašiai panašiai, – kalbėjo patenkintos idiotės, tik ką sumokėjusios pinigus už šiukšlę, kurią tampysis su savim iki pat poilsio namų, jeigu nesulaistys šiltu alumi ir nesuteps šaltais čebureko taukais paplūdimyje.
Prie jūros minia žiūrėjo kažkokį pasirodymą ir šūkčiojo su pasimėgavimu, retkarčiais prapliupdama plojimais ir švilpimu. Dvi moterys, stovėdamos atokiau, kalbėjosi.
– Kas ten? Šlapių marškinėlių konkursas?
– Ne, čia ta aktorė... Nu kaip jinai, iš „Motorolerio šou“, nu kaip ta, nu prisimeni. Nu kaip jinai. Nu žinai gi.
– Kuri? Nežinau.
– Kaip tai nežinai, nu ten ta, nu ne ta, kuri, bet ta kita. Kablukutė, va. Asta Kablukutė. Nu, kuri visada durnas bobas vaidina.
– Aaa… O ką ji dabar irgi kažką vaidina?
– Jo, ten pas ją teatras, kažkaip vadinasi 1937 metų klojimo jomarkas ar panašiai. Vaidina vokiečius ir žydus. Ten visokios improvizacijos linksmos, apie Didįjį Tėvynės karą ir konclagerius.
Priėjau arčiau prie improvizuotos scenos. Žiūrovai sėdėjo su pilnais alaus plastikiniais bokalais, kai kurie turėjo įsitvėrę net po du, ir žiūrėjo šou, kur iš garsiakalbio leido tarpukario laikų vokiečių maršus.
Apsivilkusi nacių uniforma ir su esesininkų šalmu ant galvos šiek tiek kauštelėjusi moteris žygiavo vietoje, saliutavo, iškėlusi rankas į orą, rėkė vokiškai „Sieg Heil“ ir „Heil Hitler“ ir vaizdavo, kad šaudo aplink save iš įsivaizduojamo pistoleto, atkišusi dešinės rankos smilių ir rėkdama „pif, paf, ojojoj“. Publika šėlo iš pasitenkinimo.
– Imkit, vaikai, pagaliuką!!! – spygavo aktorė, kreipdamasi lyg į minią, lyg į nieką, o gal ir į visą Lietuvą.
Nestabdydama energijos pliūpsnio, aktorė Kablukutė pasitaisė ant galvos esesininkų šalmą, čiupo mikrofoną ir, kreipdamasi į publiką, šaukė:
– Kur jūsų rankos? Kur jūsų rankos? Darom taip, kaip per aerobiką – SIEG HEIL, SIEG HEIL, SIEG HEIL.
