DELFI publikuoja ištrauką iš romano:
Laidos filmavimas televizijoje
Manęs paprašė palaukti, paskui prisegė mikrofoną prie įėjimo į studiją, ir tada pamačiau, kur aš pakliuvau. Dideliu ratu sėdėjo suvežtinė publika – snūduriavo pensininkai ir socialiai remtini asmenys, kuriems sumokėjo po penkis eurus, ir jie turėjo ploti, kai jiems liepdavo.
Viduryje jau sėdėjo kiti svečiai: būrėja, kurios vardo neprisimenu (atrodo, Zemfyra), ji buvo apsitaisius čigoniškai ir ant kelių laikė juodą katiną; agresyviai dairėsi į šalis TV laidose matytas baletmeisteris Jurijus Smoriginas, šalia kurio sėdėjo vyras blogai pasiūtu kostiumu, besidairantis į šalis tuščiu žvilgsniu, – jį visi vadino Murlausku, nors, kaip suprantu, tai nebuvo jo tikra pavardė, nes kiti sakė „Kazarauskas“.
Šalia manęs buvo įsitaisiusi moteris, kurios nepažinojau – ji visą laiką naršė mobiliajame telefone, ir žurnalistas ilga barzda ir skvarbiu žvilgsniu.
– Romas Sadauskas-Kvietkevičius, – prisistatė jis ir šyptelėjo. – Esu apie jus skaitęs, – pridūrė jis ir man pasakė, kad yra iš Dzūkijos, neseniai buvo nuteistas Druskininkų valdžios specialiame tribunole už nepagarbų rašymą apie miesto valdžią ir kaip bausmę gavo dirbti masažo specialistu vienoje iš miesto sanatorijų, kasyti nugaras atvykusiems rusams.
Iškart pasijutau geriau, norėjau persėsti prie jo, bet laidos režisierė man neleido, sakė, „emigrantė Sonata“ turi sėdėti per vidurį. Taip ir sužinojau tos moters vardą.
Netruko pasirodyti vedėja, įsijungė kameros, visi paplojo, ir prasidėjo filmavimas. Laida ir prasidėjo nuo tos emigrantės, kuri sėdėjo tarp manęs ir žurnalisto, nubausto už nepagarbą valdžiai, – toji moteris, Sonata, dirbo Anglijoje sekso reikmenų fabrike. Apie savo darbą ji kalbėjo nenoriai, tačiau po kelių klausimų paaiškėjo, kad į jos pareigas įėjo tikrinti guminių pimpalų kokybę.
– Tai kaip jūs juos tikrinate, Sonata? – kreipėsi vedėja nustebusiu balsu.
– Taip ir tikrinu, su viena vietele, – atsakė emigrantė, kalbanti ryškia Šakių tarme. „Vietele“ nuskambėjo kaip „vietiėle“. Salėje paplojo pensininkai, ir tęsėsi istorijos narpliojimas. Vedėja atrodė susirūpinusi, o Murlauskas lingavo galva.
Pasirodo, Sonata neteko abiejų vaikų – juos atėmė socialiniai darbuotojai po to, kai paaiškėjo, kad ji mažamečius mušdavo plaukų tiesintuvo laidu ir į vieną jų metė plastikinį virdulį. Virdulys, pasak Sonatos, atšoko nuo Deivyduko galvos ir suskilo.
– Turiėjau naujė paskum pirkti, nors šitas buvo tik neseniai iš Asdos parsiniėštas ant seilo, kaip sakyt, ant nukainavimo gavau po šviėnčių, – atviravo Sonata.
– Kodėl metėte tą virdulį į Deivyduką? – jautriai paklausė vedėja, palinkusi link Sonatos.
Paaiškėjo, jog viskas buvo dėl to, kad vaikas žaidė ant grindų ir, truktelėjęs už laido, nutraukė žemyn bulvių tarkavimo mašinėlę, kurią Sonatai iš Lietuvos buvo atvežusi jos mama. Mašinėlė trinktelėjo gan stipriai ir sugadino grindų dangą („Teks mokiėti landlordui“, – krimtosi mama), be to, išbarstė po visą virtuvę nuorūkas, nes kartu nupuolė ir pabiro peleninė, Sonatos laikyta ant puodo, kuriame vandenyje šilo mišinukai mažyliui Deimantukui. Deimantuką irgi atėmė socialinės tarnybos.
Iš savo vietos pašoko Murlauskas ir pradėjo šaukti, kad štai kaip elgiasi su lietuvėmis motinomis užsieniečiai, motina nipričiom neteko vaikų, o Seimo nariai nieko nedaro. Vedėja kreipėsi į Jurijų Smoriginą:
– Matau, jūs irgi norite kažką pasakyti, Jurijau, – pagarbiai tarė ji, tačiau baletmeisteris pašoko, sukliko, kad nebus studijoje, kur kalbama apie guminius pimpalus ir jų bandymą, be to, jis negali būti ten, kur yra nuteistas už nepagarbą Romas Sadauskas-Kvietkevičius, ir, metęs mikrofoną, išėjo lauk. Pensininkai dar kartą santūriai paplojo, nors kai kurie tuo metu buvo jau užsnūdę.
Paskui dar klausinėjo būrėjos, ką sako žvaigždės ir kada Sonata galės atgauti vaikus. Būrėja negalėjo nieko atsakyti ir papūtus lūpas suburbėjo, jog ją apskritai kvietė čia tik tam, kad pakalbėtų apie tai, ar šiemet išsilaikys Arūno ir Ingos Valinskų santuoka, ar kortos rodo kokius nors nepažįstamuosius horizonte, ir klausimui apie Sonatą nebuvo pasirengusi.
Nepaisant to, būrėja Zemfyra visgi atlyžo ir pasakė, kad mato gerą ateitį Sonatai: nors dviejų prarastų vaikų nebeatgaus, bet susidės su pakistaniečiu ir pagimdys dar tris naujus vaikus, taigi viskas išeis į pliusą. Be to, naujasis vyras uždraus jai vartoti alkoholį ir rūkyti. Pensininkai paplojo, o viena močiutė net pabandė sušvilpti, tačiau jai iškrito dirbtinis žandikaulis ir nuriedėjo per dulkes po studijos dekoracijomis.
Atėjo eilė pasisakyti man: vedėja Rūta atsisuko ir paklausė, ar tiesa, kad aš, kaip dizaineris, kartais uždirbu net tūkstantį eurų per dieną? Salė subaubė ir suošė, pareikšdama nustebimą, susižavėjimą ir panieką.
– Visaip būna, – pasakiau aš.
– Na, o kokį brangiausią kepsnį esate valgęs gyvenime, Merky? Juk garsėjate kaip gurmanas.
Sumišau, akimirką nežinojau, ką atsakyti, bet iš savo vietos suspigo Murlauskas.
– Ko jūs jo klausiate, ką jis žino, jūs klauskit to pradažno Užkulnio, kuris restoranus reketuoja ir tyčiojasi iš visų, kodėl jūs jo klausiate, čia kažkoks architektas, ką jis žino, tfu, – plūdosi žmogus blogai pasiūtu kostiumu.
– Aš ne architektas, aš dizaineris, – bandžiau paprieštarauti, tačiau Murlauskas mane nutraukė.
– Visi žulikai. Visi žulikai. Viena pimp**** bando, kitas restoranus reketuoja, o jūs turbūt išvis, kaip čia pasakius, viešnamiams dizainus projektuojate.
– Turbūt ponas daug išmanot apie viešnamius ir pirtis, – kandžiai įgėlė kalbėjusiam žurnalistas Sadauskas-Kvietkevičius, ir Murlauskas visai pasiuto.
– O tu tylėk! Ša! Tavęs neklausė niekas! Pradažna škura, kiek tau mokėjo, kad ant Druskininkų stumtum! Ša!
