– Manon su „bohemiečiais“ 2012m. buvo tavo pirmoji Manon. Kokie prisiminimai apie tą vaidmenį, repeticijas? Ar jautiesi labiau subrendus šiam vaidmeniui, ar lengviau jį yra atlikti?

– Vilniaus Manon man buvo lūžinis vaidmuo, kuris tuo metu atrodė visiškai neįkandamas. Tuo metu ir gyvenime buvo visiškai lūžinis momentas, atrodė, kad blogiau būti negali.

Kol esi jaunas, tu dar gali važiuoti pirmyn varomas savo fizine jėga, kliautis drąsa, užsispyrimu. Kai tau sukanka kažkiek metų ateina toks laikas, kai jėgos silpsta ir tu esi priverstas kažką daryti su tuo.

Aš dirbau be galo daug, visi žino kiek daug dirbau…. Bet iki tol varomosios jėgos užteko iš gamtos, iš vidinio užsispyrimo. Jaunystėje turėjau labai gerą mokyklą, bet nuo jos bėgau. Turėjau du man labai brangius žmones, kurie buvo mano oficialūs mokytojai, kurie abu stengėsi duoti man labai daug, bet tais laikais aš kažkaip negalėjau mokytis pas savo tėvus.

Labai jauna pradėjau dainuoti pagrindinius vaidmenis ir niekada neturėjau galimybės scenoje padainuoti daugybės šalutinių vaidmenų, todėl galima sakyti mokiausi tiesiai scenoje. Tu išeini į didelę sceną pagrindiniame vaidmenyje ir turi vežti – nesvarbu kas bus ir kaip bus – tu turi dainuoti tą sudėtingiausią natą – nesvarbu teisingai, neteisingai, bet reikia. Dabar jau kelis metus aš mokausi iš naujo, bandau išlįsti iš tos odos, kurią užsiauginau per pastaruosius 10 metų.

Manon pastatymą laikau tam tikru atspirties tašku, nuo kurio mano gyvenimas pradėjo keliauti priešinga linkme.

– Kokiuose teatruose dar teko dainuoti Manon per tuos metus? Kuo Vilniaus pastatymas skiriasi nuo kitų?

– Su Vilnius City Opera „Manon Lesko“ mane sieja ypatingas ryšys – dėl visų anksčiau išvardintų priežasčių, ir žinoma dėl kūrybinės komandos, todėl labai smagu grįžti, kad ir trumpam.

Po Vilniaus aš dainavau Manon Rygoje, dabar laukia Stokholmo karališkoji opera. Manau, kad šis vaidmuo lydės mane ilgai, jis dar nėra nukeliavęs net pusiaukelės. Labai laukiu spektaklių Stokholme. Šis miestas man labai patinka, kažkoks stebuklingas jausmas jame apima. Kai tik išlipi iš lėktuvo, įkvepi oro ir tas oras kitoks, toks gaivus, kad net galva svaigsta…

– Šį kartą tavo grįžimas yra dviguba dovana, nes pasikvietei dainuoti de Grije vaidmens savo kolegą, brazilų tenorą Thiago Arancam. Jo biografijoje puikuojasi darbai tokiose scenose kaip La Scala, Vašingtono nacionalinė opera, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, Los Andželo opera, Semper opera Drezdene, Eliziejaus laukų teatras Paryžiuje, Berlyno valstybinė opera. Gal gali papasakoti plačiau apie šį solistą?

– Be galo džiaugiuosi, kad vėl galėsime kurti scenoje kartu su Thiago! Ir labai džiaugiuosi, kad jis rado laiko ir sutiko atvykti į Lietuvą! Mes esame kartu dirbę G. Puccinio Triptike ir G. Bizet „Carmen“. Tai puikus dainininkas ir partneris, ir be galo šiltas žmogus. Nekantriai laukiu susipažinimo su jo de Grije.

– Vilniuje lankaisi gana retai. Ar nepasvarstai, kad vertėtų įsikurti namus kur nors Europoje, ten kur dažniausiai daunuoji, gal dažniau juose būtumei?

– Visa esmė tame ir yra, kad nesvarbu kur tie namai bebūtų, vis viena juose neturėsiu galimybės būti dažniau. Aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą – būti laisvu menininku. Tai reiškia, kad kas du mėnesius aš privalau keisti gyvenamą vietą, nes kaskart laukia naujas darbas naujame mieste.

Šiame gyvenimo etape tikrai nematau prasmės ieškoti kitų namų. Vilnius yra mano namai. Na, bent jau tol, kol Nojus lanko čia mokyklą. Vėliau, kai ateis laikas mokytis Lėja, tada žiūrėsim kur glaustis. Aš labai ilgiuosi šilumos, todėl manau, kad ateityje gal rinksimės šiltus kraštus Europoje. Jau turime idėjų, bet kol kas – tai dar tolima ateitis.

– Lietuvos operos žiūrovai tavęs nematė daugiau nei metus – kokius vaidmenis per tą laiką sukūrei? Kokiuose teatruose teko dainuoti?

– Praėjusiais metais dainavau labai daug Tatjanų „Onegino“ pastatymuose: Maskvos Didžiajame teatre ir Berlyne. Abu pastatymai kurti su nuostabiais mano mylimais režisieriais ir gerais draugais D.Černiakovu ir B.Koskiu. Buvo ir G.Puccini Triptikas Romos operoje, kur dainavau Giorgetta ir seserį Angeliką. Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko išgyventi šį pastatymą iškart po tėčio mirties. Darbo Romoje, kaip ir Berlyne išties nelabai pamenu...

Dar dainavau Marie A.Berg’o operoje „Wozzeck“ Amsterdamo Concertgebow, tuomet laikiausi jau aštuntą mėnesį. Praėjusią vasarą gimus Lėjai turėjau trumpą pertrauką, pirmas vaidmuo po jos buvo Fedora U.Giordano operoje „Fedora“ su brangiuoju režisieriumi Christof Loy. Manau, ateityje manęs laukia dar daug pastatymų su juo. Na, o šiais metais jau vėl dainavau Tatjaną, šį kartą Visbadene, „Onegino“ pastatyme, kurį režisavo mano mylimas vyras! Didieji darbai manęs dar laukia – vasarą Marie iš „Wozzeck“ Zalcburgo festivalyje. Beje, į tą festivalį sugrįšiu ir kitąmet.

– Operos solisto karjera reikalauja ilgo sunkaus darbo, repeticijų, atsidavimo, nesibaigiančių kelionių, gyvenimo kompromisų. Ar sunkiais momentais nesinorėjo pabėgti nuo savo profesijos?

– Ši profesija išties reikalauja daug pasiaukojimo, bet, matyt, kaip ir bet kuri kita, tampa gyvenimo būdu, jei dirbi visa širdimi. Kaip kiekvienai gyvai ir mąstančiai būtybei, visokiausių abejonių retsykiais kyla, bet iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau myliu savo darbą.

– Visada buvai drąsi ir didelius gyvenimo iššūkius atlaikanti asmenybė. Kaip tau sekasi operos solistės karjerą derinti su motinystės pareigomis? Kaip jauteisi visai netrukus po Lėjos gimimo grįžusi į didžiąją sceną?

– Manau, yra solisčių, kurios dar greičiau už mane šoka į darbus. Aišku, norėjau, kad laiko šeimai būtų daugiau, bet yra kaip yra. Jei dar ryšiuosi gimdyti, atostogausiu tikrai ne trumpiau nei metus! (juokiasi) Svarbiausia nelaukti, kol ateis laikas, kai jau manysi, kad gali šias sritis suderinti. Taip nebūna. Atėjus vaikui į pasaulį atsiranda ir naujų jėgų, ir galimybių.

– Tavo dukrelė Lėja pradėjo keliauti nuo pat pirmų gyvenimo savaičių. Kaip ji jaučiasi keliaudama? Kaip ji pritampa naujose šalyse, ar dainuoja, ar muzikuoja, ar tavo meninis gyvenimas turi jai kokios nors įtakos?

– Lėja labai mėgsta dainuoti! Kai ji girdi muziką, iš karto kvykauja (juokiasi). Ji auga šauniai. Jau nuo pirmų dienų Lėja man padėjo visame kame: skraidome nuo tada, kai jai buvo dešimt dienų, o dirbame drauge nuo dviejų mėnesių. Ji puiki! Draugiška, kantri ir supratinga, dėl to turėčiau labiausiai dėkoti vyro mamai Nadeždai, kuri 200-ais procentų atsidavė anūkės auginimui. Ji net išėjo iš savo darbo ir dabar keliauja su manimi visur! Kitaip man būtų labai labai sudėtinga…

Kol kas sunku spręsti, patinka Lėjai kelionės ar ne, bet aš manau, kad vaikui patinka visur, kur yra mama šalia, patinka ten, kur ją supa mylimi žmonės. Kelionės, žinoma, praplečia akiratį, tačiau išsaugoti savo šaknis, pagarbą ir meilę savo šaliai jos tikrai netrukdo. Mane taip auklėjo tėtis, mama taip pat.

– Tu turi labai stiprų ryšį su sūnumi Nojumi. Kuo jis dabar gyvena, ar nesirengia sekti tavo pėdomis? Jis juk jau vadino su „bohemiečiais“ „Bohemoje“, „Onegine“, „Svynyje Tode“.

– Nojus pats labai noriai prašosi dalyvauti pastatymuose ir ypatingai laukia „Svynio Todo“, nes vis niuniuoja Tobijo ariją. Ką gali žinoti…

– Neseniai kartu su vyru režisieriumi Vasilijumi Barchatovu kartu pastatėte „Oneginą“ Visbadene. Koks jausmas dirbti soliste kai spektaklį režisuoja tavo vyras?

– Na, iš tikrųjų, tai aš labai labai mėgstu dirbti drauge su Vasia. Visų pirma todėl, kad tai mūsų vienintelė galimybė būti nuolatos drauge, ilgą laiko tarpą! Aišku, kad repeticijose reikia išlaikyti tam tikrą atstumą, bet mums tai kažkaip natūraliai išeina, be specialiai išgalvotų dalykų.

– Jeigu prisiminti Jūsų abiejų pirmus metus kartu – kuo jis tau taip patiko, kaip užbūrė?

– Vasia mane suprato, priėmė tokią, kokia aš esu ir mylėjo už tai. Su juo aš esu labai laiminga. Vasia niekada gyvenime nesistengė manęs pakeisti, jis tiesiog mylėjo ir myli, tuomet ir man jo nesinori keisti. Paradoksas – aš niekada gyvenime nebūčiau galėjusi net pagalvoti, kad jis bus tas žmogus, su kuriuo aš gyvenime galėčiau būti kartu. Visais parametrais. Totaliai visais. Nuo pat pirmo momento. Visiškai.

O jau kiek metų mums tiesiog labai gera, kartu kiekviena sekundė yra puiki. Man net kartais baisu, nes šiuo metu mano gyvenime yra toks etapas, kad man yra taip gerai, kad aš geriau jokiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti. Mano darbai sekasi puikiai, tikrai puikiai. Mano santykiai su sūnumi yra tobulesni negu aš bet kada galėjau įsivaizduoti. Dukra auga sveika ir guvi. Aš esu be galo laimingas žmogus. Atrodo, kad viskas yra per daug gerai.

– Balandžio 14 d. yra tavo mamos jubiliejus – įspūdinga solistės karjera – tiek metų pačioje karjeros viršūnėje. Kokie jausmai apima dabar dainuojant kartu su mama? Už ką labiausiai dabar esi dėkinga savo mamai?

– Visų pirma, tai niekaip nesitiki, kad mamai 70! Man ji gerąja prasme užstrigus ties 40 (juokiasi). Labai nesitiki, kad jai 70 metų, o ji vis dar dainuoja! Tai, sakyčiau, kažkoks stebuklas, sumišęs drauge su jos didžiule valia ir nuolatiniu darbu.

Mamai esu dėkinga už milijonus dalykų, bet labiausiai – už tai, kad visada gerbė ir skatino mano individualumą. Ji visada tyliai ir oriai palaikė mane, net jei tai ką aš dariau neatrodė teisinga. Dėkinga esu už tai, kad visada skatino bendravimą su tėčiu, nepaisant jų asmeninės patirties, ir niekada man jos, tos patirties, neprimetinėjo. Na, o labiausiai esu dėkinga už besąlygišką meilę! Ji aprėpia visus tuos milijardus dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti, bet tam neužtektų daugybės interviu.

– Na ir pabaigai, labai smalsu sužinoti kokie gi vaidmenys tavęs laukia ateityje?

– Be Marie A.Berg’o „Wozzeck“ Salzburge ir Manon Lesko Stokholmo karališkoje operoje, dar laukia „Wozzeck“ Norvegijos nacionalinėje operoje Osle, A.Rubinstein’o „Demonas“ Gran Liceu teatre Barselonoje, S.Prokofjevo „Lošėjas“ Baselyje (su Vasia), R.Strauss’o Salomėja Salzburge, G.verdi „Likimo galia“ ir P.Čaikovskio „Jolanta“ Frankfurte, L.Janačeko Jenufa ir Madam Butterfly Londono Covent gardene, „Undinė“ Madride.