Jame A. Užkalnis užfiksuotas kavinėje, tačiau daug detalių apie tą dieną vyras negalėjo papasakoti: „Tikrai negaliu konkrečiai prisiminti, kokia proga tai buvo, bet kadangi ten ant stalo kažkokios gėlės stovi, tai man toks įspūdis, kad čia tiesiog pasisėdėjimas kažkoks. Kažkur ėjau: gal į renginį ar gimimo dieną.

Mane tais laikais fotografuodavo labai mažai, aš fotografuotis nemėgdavau, tai taip ir išėjo, kad tų nuotraukų yra pakankamai nedaug likusių. „Geležinis Vilkas“ Arsenale, dabartiniam taikomosios dailės muziejuj, buvo prie truputį prabangesnių kavinių, tai kaip feisbuke komentavo ir Jogaila Morkūnas – ir tada mėgau gerą gyvenimą.“

A. Užkalnis juokėsi, kad nei jo gyvenimas, nei išvaizda per daug nepasikeitė. „Tai buvo paskutiniai metai prieš mano išvykimą į Didžiąją Britaniją, kai aš išvažiavau dirbti į BBC 1995-ųjų sausio 4 dieną, o 1994 vasara buvo mano paskutinė vasara Lietuvoje.

Andrius Užkalnis, 1994 m.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Aš tuomet dirbau leidykloje „Vilnius in your pocket“, kuri publikavo miestų gidus angliškai. Buvau vyr. redaktoriaus pavaduotojas ir gamybos vadovas. Kaip ir tada buvau leidėjas, taip ir dabar esu leidėjas. Per tuos 23-ejus metus niekas, matyt, nepasikeitė arba gyvenimo ratas grįžo atgal. Man pačiam, tai veido išraiška lygiai tokia pati, kaip iš šių laikų. Manau, kad nelabai ir pasikeičiau, gal anais laikais buvau kuklesnis, mažiau kandus, bet skaitytojai feisbuke sako, kad šelmis.

Tiesa, tos „maikės“ nebeturiu, bet tokias „maikes“ ir dabar nešioju, kaip ir džinsus. Tik kad nuotraukoje be barzdos ir kūdesnis, ir kaklas ilgas...“, – juokėsi rašytojas.