Šis laikotarpis – tai tikras lobis režisieriui ir kostiumų dailininkui. Vienas iš labiausiai žiūrovus sužavėjusių pastatymo elementų – žymiojo Lietuvos kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus kostiumai! 80 unikalių, rankų darbo Art Deco stiliaus darbų.

Dalios Ibelhauptaitės režisuotuose spektakliuose kostiumai ir grimas užima labai svarbią vietą – jie padeda kurti ne tik atmosferą, bet ir personažus, pasakoja jų istorijas, kartais įtaigiau ir iškalbingiau už monologus. Vien Manon vaidmens atlikėja keičia 7 kostiumus.

G. Puccini operos „Manon Lesko“ užkulisiai
Foto: Dmitrijus Matvejevas

Besirengiant šio sezono spektakliams VCO archyve buvo atrasti jau operos istorija tapę kadrai, kuriuose Juozas Statkevičius kuria „Manon Lesko“ kostiumus, premjerai grimuojami solistai, užfiksuotas kostiumų kūrimas nuo medžiagų parinkimo iki spindesio scenoje.

Kuriant operą apie laisvos dvasios ir fatališkos moters likimą, „bohemiečiams“ nesinorėjo paskęsti krinolinuose ir perukuose. Kaip tik todėl jie pasirinko būtent tą laikotarpį, kai moterys išsilaisvino iš korsetų, ėmė puoštis kailiais ir plunksnomis bei įniko į „Vogue“ ir „Harpers Bazar“ žurnalus. Coco Chanel kaip tik tuomet atidarė savo pirmąją parduotuvę… Laikas, kuriame vystomas operos siužetas tapo lūžio tašku populiariajai kultūrai, teatrui menui, moters savimonei. Tai buvo laikas, kai gyvenimas tapo vis labiau teatrališku ir rafinuotu.


„Šiam spektakliui ruošėmės beveik metus – nebuvo taip paprasta padaryti tą dekadanso, egzotikos, seksualumo ir ryškių spalvų prisodrintą 1910-1915 metų Paryžių... Tai – mūsų ryškiausias spektaklis. Tiesiogine šito žodžio prasme, – pirmąją premjerą prisimena režisierė Dalia Ibelhauptaitė. – Medžiagas pirkome Londono orientalistinėse parduotuvėse, plunksnos atkeliavo iš Paryžiaus, iš autentiškos mažos ateljė, kurios savininku norėdamas išsaugoti tradicijas tapo pats K .Lagerfeldas. Aksesuarai surinkti iš antikvarinių kolekcijų, ir viskas – VISKAS – buvo padaryta rankomis: aplikacijos, siuvinėjimas, puošyba kailiais. Vienam kostiumui buvo derinamos kelios skirtingos medžiagos ir net pamušalai. Kiekvienas iš jų gali tapti muziejiniu eksponatu.“

Įkūnyti savo fantazijas kuriant ankstyvojo Art Deco stiliaus įkvėptus, nepaprastai dekadentiškus kostiumus seniai svajojo ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

G. Puccini operos „Manon Lesko“ užkulisiai
Foto: Dmitrijus Matvejevas

Stilistiškai tai – vienas mėgstamiausių J. Statkevičiaus laikmečių kostiumų istorijoje. Peržiūrėta šimtai knygų, kurios sukrautos didelėmis šūsnimis užtvindė dailininko gyvenimą ir darbe, ir namuose. Iš jų semtasi įkvėpimo ir tikrinta istorinės detalės, kad susidarytų tvirtas pagrindas, kaip visada įspūdingai J. Statkevičiaus fantazijai unikaliai interpretuoti tą laikmetį.

J. Statkevičius pasakoja, kad „Manon Lesko“ yra ypatingai daug darbo reikalaujanti opera. „Reikalingos labai brangios ir prabangios medžiagos, čia nieko neapgausi – Kongresų rūmų scenoje solistas yra labai arti žiūrovų. Suknelės ir paltai siuvami iš daugiau nei kelių medžiagų, dėliojami pamušalai. Labai daug visokių aksesuarų – turbanų, plunksnų, šimtai varlyčių, katiliukų, įvairiausių pirštinių, diržų, dirželių. Tuo metu vyravęs dekoro ir juvelyrikos perteklius mūsų akimis žiūrint gali balansuoti ant gero skonio ribos. Tuomet viename ansamblyje galėjo jungtis ir brokatas, ir nėriniai, ir šilkas, ir aksomas; siuvinėjimai ir aplikacijos, kutai ir stručio plunksnos, perlai ir kailiai. Aksesuarai tapo mažyčiais meno kūriniais“, – sako dizaineris.

G. Puccini operos „Manon Lesko“ užkulisiai
Foto: Dmitrijus Matvejevas

„Bohemiečių“ spektakliuose grimui visuomet skiriama labai svarbi vieta. Jį kuria pats Juozas Statkevičius talkinamas net penkių grimo meistrių. Dvi iš jų kuria šukuosenas, o kitos trys – patį grimą. Procesas prasideda tris valandas prieš spektaklį, nes reikia nugrimuoti ir sušukuoti daugiau kaip keturiasdešimt scenoje pasirodysiančių artistų.

„Manon Lesko“ grimas yra ypatingas, nes turi atitikti 1910 – 1915 metų paryžietišką dvasią. Moterys privalo būti ekscentriškos, ryškios ir elegantiškos, kaip tuomet, o vyrai – pasitempę ir stilingi. Maža to, kiekvienoje šukuosenoje dominuoja bangos! Grimuojant veidus buvo naudojamos XX a. pradžios spalvinės tendencijos, o tai yra sudėtingas grimas, lyginant su mūsų dienų makiažui, labai drastiškas. Nėra jokių atskirų, padrikų detalių. Viskas turi būti išpildyta „nuo a iki z“, – sako J. Statkevičius.

G. Puccini operos „Manon Lesko“ užkulisiai
Foto: Dmitrijus Matvejevas