„Policija ir jos darbas pastaruoju metu labai jau dėmesio centre. I. Strazdauskaitės nužudymas buvo išpainiotas per trumpą laiką – policininkai šaunuoliai. Vakar atsirado straipsnis apie tai, kaip panašioje situacijoje atsidūrę žmonės nesulaukė pagalbos – mentai gaidžiai.

Mano šeimai irgi teko susidurti su policija. Prieš kelis metus mano močiutė (amžino jai atilsio) atidavė sukčiams 2000 litų. Labai greitai suprato, kad pasimovė ir paskambino man. Nedelsiant susisiekiau su policija, sakau: „taip ir taip, ką tik paėmė pinigus, toli nenuėjo ir t.t.“ Ten apatiškai išklausė ir pasakė, kad atvyktume užpildyti pareiškimą, nes nelabai jie tiki, kad pagaus nusikaltėlį.

Aš supykau ir, švelniai tariant, išreiškiau mintį, kad gal jūs neprotingi. Anam telefono gale atsiduso ir pasakė, kad gerai jau, pareigūnas atvyks po 30 – 40 minučių. Ką? Dar kartą paaiškinau, jog nusikaltimas įvykdytas ką tik, šilti pėdsakai ir t.t. Mane patikino: „greičiau vistiek nespės, mašinų laisvų nėra, važiuos autobusu iš Justiniškių mikrorajono“ (močiutė gyveno Pilaitėje). Pareigūną iš komisariato paėmiau su savo mašina ir atvežiau į nusikaltimo vietą pats.

Tai buvo jaunas žmogelis, ką tik po akademijos. Vos tik atvykęs ėmėsi veiksmų ir prasidėjo tikras Holivudas. Telefonas kuriuo skambino sukčiai buvo dar įjungtas. Apsimetęs narkomanu, policininkas paskambino sukčiams ir pradėjo prašyti dozės. Tie asilai patikėjo! Aš buvau apšalęs. Jis dirbo taip profesionaliai, kad atrodė baigė ne policijos, o muzikos ir teatro akademiją.

Tas bachūras įtikino sukčius susitikti, sutarė vietą ir laiką. Aš taip nuoširdžiai džiaugiausi, iki šiol prisimenu tą jausmą ir tą kitą jausmą, aplankiusi po pareigūno skambučio į komisariatą. Užsivedęs jis skubiai susisiekė su komisariatu, paaiškino situaciją, paprašė operatyvinės grupės ir aš girdėjau, kaip komisariate pradėjo vapėti iš serijos: „b*, taigi man pamaina baigėsi, tas dar neatėjo, reikia užpildyti formą... ir t.t.“. Padėjo pareigūnas ragelį. Liūdnas ir nusižeminęs. Sakau, gal pagal telefoną galit atsekti. Pasirodo ne, tam reikia teismo sprendimo. Užpildėm popierius, pažadėjo susisiekti, jei kas paaiškės ir išvažiavo autobusu atgal.

Tokia istorija. Tai buvo jau prieš kelerius metus. Tikiu, kad tas jaunas policininkas neprarado tikėjimo šita sistema. Nes tų, kuriems “pamaina baigėsi, tas dar neatėjo, reikia užpildyti formą...“ neišvengiamai mažėja.

Jei netyčia perskaitysi šį tekstą, pareigūne, noriu, kad žinotum, jog esu Tau dėkingas“, - rašė S. Stavickis-Stano.