„Atslūgus emocijoms, galima ir pasisakyti... Šis trečiadienis buvo viena tų dienų, kai visiems darbams ir gyvenimo rutinai teko palūkėti, nes reikėjo nuveikti šį tą prasmingesnio. Kartu su grupiokėmis vykome į Plungę išlydėti Ievą Strazdauskaitę į amžinąją kelionę, nors su šia mergina, atrodytų, dar visai neseniai trynėme Vilniaus universiteto auditorijų suolus, – feisbuke rašė J. Daugėla. – Visą kelią jautėmės labai keistai. Juk anksčiau susitikdavome daryti dėstytojų paskirtas grupines užduotis ar šiaip kur nors kartu pasibūti. O dabar, būdami 25-26 metų amžiaus, važiavome visam laikui atsisveikinti su viena mūsų.“
Atsisveikinti su Ieva plūdo daugybė žmonių, ne visi tilpo į šarvojimo salę. Tą pastebėjo ir J. Daugėla.
„Įveikę priešakyje laukusius tris šimtus kilometrų, buvome apstulbinti to, kokią gausybę žmonių pamatėme prie šarvojimo salės. Jiems buvo nebaisus nei šaltis, nei stiprus vėjas. Visi jie čia susirinko dėl tos pačios mūsų tautą sukrėtusios tragedijos.
Nedrąsiai žengėme į vidų. Pamatę mus su gėlėmis, šarvojimo salėje buvę žmonės ragino eiti arčiau urnos. Galiausiai, nepastebimai praslydome prie šalia urnos buvusios gėlių jūros ir papildėme ją savosiomis. Tiesa, eiti prie urną apsupusių stovinčių artimųjų ir reikšti užuojautą nedrįsome, nes jau artėjo ta akimirka, kai urna turėjo būti išnešta.
Grįžtant į žmonių minią, mūsų širdys buvo persmelktos garsios gedinčios Ievutės Mamos raudos. Tai man, asmeniškai, buvo viena skaudžiausių akimirkų, kokią tik esu patyręs savo gyvenime... Sunku net įsivaizduoti, ką Mamai reiškia netekti savo Dukros, tos pačios, kuria rūpintasi 25 metus, džiaugtasi jai sugrįžus namo, šypsotasi ją išlydint į sostinę“, – tęsė aktorius.
Atsisveikinti su Ieva žmonės rinkosi ne tik į laidojimo namus, mažiau artimi žmonės paskutinę pagarbą jai atidavė kartu sudalyvaudami mišiose. „Urnai pasiekus bažnyčią, žmonių kiekis dar labiau padidėjo. Šv. Mišios buvo ypač jautrios, kalbėta ne tik apie Ievutę, jos artimuosius, bet ir apie tai, kaip šis įvykis paveikė mūsų tautą, apie tai, kad reikia tikėtis, jog iš šios, visuomenę sukrėtusios nelaimės pagaliau bus pasimokyta, – kalbėjo Justinas. – Atvykus į kapines žmonių gretos jau buvo šiek tiek sumažėjusios. Galutinai išlydėjome Ievutę į amžinąją kelionę bendromis maldomis. Ašarų matėsi jau taip pat mažiau, matyt, jų jau buvo tiek išlieta, kad verkti net nebėjo.“
Justinas atviras, nors buvo itin skaudu, jis rado savyje jėgų išreikšti užuojautą dukros netekusiems tėvams. „Žmonėms išsiskirsčius, prie Ievutės kapo liko stovėti gedinti Mama. Būtent tada, pasitaręs su grupiokėmis, ir išdrįsau prie jos prieiti. Paėmęs jai už rankos, pareiškiau užuojautą nuo visų Ievutės grupiokų bei palinkėjau stiprybės. Mama elgėsi taip tarsi pažinotų mane visą gyvenimą. Paklausė, kiek čia mūsų, pasakė, kad mus myli ir apsikabino. Tą akimirką įsidrąsino ir mano grupiokės bei su ašaromis akyse puolė į bendrą glėbį.
Laikas tarytum sustojo. Apkabinę pirmą kartą realybėje sutiktą moterį, stovėjome prie Ievutės kapo. Jeigu girdint Ievutės Mamos raudas, patyriau vieną skaudžiausių gyvenimo akimirkų, tai šią apsikabinimo akimirką pavadinčiau viena jautriausių ir nuostabiausių.
Netrukus Mama šūktelėjo, kaip vėliau supratome, Ievutės Tėčiui, kad atvyko jos grupiokai. Jam taip pat pareiškėme nuoširdžiausią užuojautą. Spausdamas rankas, jis mums pasakė, jog dabar bent jau žino, kur yra Ievutė. Iš tiesų, ko gero, nėra nieko skaudesnio nei ta visus kankinusi nežinomybė“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi Ievos grupiokas.
„Atsisveikinę su Ievutės Tėvais, išvykome atgal į Vilnių. Mašinoje tvyrojo visiška tyla. Kiekvienas buvome paskendęs savo mintyse. Tikėkimės, kad iš šios istorijos tikrai pasimokysime ir pasaulis bus bent šiek tiek gražesnis. Pasakysiu tik viena – daugiau šiai žemei tokių Šeimų, kokia yra Ievutės, nes žmonių tobulumas slypi nuoširdume ir paprastume, – kalbėjo Justinas ir pridūrė. – Obuolys nuo obels netoli rieda, tad ilsėkis ramybėje, Ieva, Tavęs jau sulaukė dangus.“
Protu nesuvokiama tragedija sukrėtė visą Lietuvą. Atsisveikinti su Ieva plūdo ne tik artimieji, bet ir daugybė tų, kuriuos itin jautriai palietė ši beprasmė jaunos merginos netektis. Po žinios apie tai, jog mergina rasta negyva, Plungė tiesiog paskendo gedule.
Paskutinis atsisveikinimas su Ieva:
