Interviu vyko R. Boravskio namuose. „Man buvo keista, kai grįžau čia, į savo namus. Čia esu žiemą, vasarą leidau savo tėvų sodyboje. Kai mama man rodė, kad kažką ten padariau, kad pjaudavau žolę... Nesuvokiama“, – sunkiai žodžius dėliojo Rolandas.
Tai pirmas aktoriaus interviu po patirtos traumos. DELFI jis pasitiko nusiteikęs pakiliai. Pozuodamas fotografui šyptelėjo: „Tai turėtų būti įprasta – pozuoti. Bet juk dabar tai matau tik filmuose“.
Jau daugiau nei metus po traumos sveikstančio aktoriaus žodžiai, ištarti interviu metu, ne kartą vertė sustingti. Aktoriaus išpažintis šokiravo. „Prabudau XX amžiuje. Kai sužinojau, kad mano mamai 71-eri... Mano dukrai 9-eri! Ar galite įsivaizduoti? Žinojau tą Lietuvą, už kurią kovojome, o prabudau ir buvo kita valstybė, kita valiuta“, – stebėjosi aktorius ir tikino, kad jo galvoje vis dar vyravo litai ir visai kita samprata.
R. Boravskio gyvenimą sustabdė trauma. 2015-ųjų spalį jis mįslingomis aplinkybėmis iškrito pro langą. Iš penkto aukšto iškritęs aktorius paniro į komą. Iki šiol nėra tikslios šio įvykio aplinkybės, net pats aktorius jas vis dar kaip dėlionę dėlioja savo galvoje.
Pokalbis vyko lėtai, kartkartėmis R. Boravskis, nuklydęs savo mičių eigoje, stabtelėdavo ir paprašydavo sukonkretinti klausimą ir šluostydavosi veidą nuo jį liejančio prakaito. Iki šiol jam sunku kalbėti: tirpsta veidas ir rankos, tačiau sukaupęs visas jėgas jis nori grįžti ten, kur buvo anksčiau. „Tai man geriausias vaistas“, – taip jis kalbėjo apie į jo gyvenimą grįžtančią aktorystę.
Jau netrukus televizijos ekranuose išvysime jį seriale „Šviesoforas“. Kaip jis pats sako, vaidmuo tik epizodinis, tačiau jam pačiam jis reiškė labai daug. Tai didžiulis žingsnis norint grįžti atgal į buvusį gyvenimą.
Neseniai iš Antakalnio ligoninės reabilitacijos skyriaus į savo namus grįžęs Rolandas buvo atviras – tragedija pažymėtos dienos jis nepamena: „Tos dienos aš visiškai neatsimenu. Kiek man pasakojo, viskas įvyko spalio 10 dieną. Žinote, kai atgavau sąmonę, visi man sakė, kad dabar jau XXI amžius, o man buvo keista. Kai atgavau sąmonę, vadinasi, ją atgavau XX amžiaus. Tik vėliau suvokiau, kad mano dukra gimė XXI amžiuje ir pradėjau jį atsiminti. Iki šiol, kai važiuoju per miestą, stebiuosi. Atrodo, to ar ano viaduko nebuvo. Pasikeitė valstybė, pasikeitė pinigai“.
– Rolandai, grįžote į aktorystę. Kaip jautėtės vėl atsidūręs filmavimo aikštelėje?
– Kai sužinojau, kad už tą vaidmenį man dar ir pinigus mokės... Buvau pats pasiryžęs mokėti pinigus, kad mane filmuotų. Tai buvo kaip vaistai. Ta visa atmosfera aikštelėje. Net režisieriaus Andriaus Žiurausko klausiau, ar aš netrukdau aikštelėje, ar viskas gerai. Stengiausi viską padaryti gerai. Tai tikrai man buvo kaip vaistai. Man to labai reikėjo.
– Pasakojate, kad daug ko neatsimenate, tačiau panašu, kad iš naujo mokytis aktorystės Jums nereikėjo.
– Žinote, man psichologai sako, kad aš esu lyg antrą kartą gimęs. Ir pats suprantu, kad tas buvęs „aš“ numiriau ir dabar gimiau naujai. Viską suvokiu naujai. Net ir su jumis kalbu, mane fotografuoja. Ir dabar abejoju, ar tai yra realybė.
Neseniai buvau Abromiškėse (Abromiškėse yra įsikūrusi reabilitacijos ligoninė – DELFI), kalbėjau su psichologe ir sakiau jai, kad jaučiuosi kaip pomirtiniame pasaulyje. O ji man atsakė, jog ji yra šiame pasaulyje. Tada ir aš pasakiau, kad man dar reikia pagalvoti, kuriame pasaulyje esu.
Matau žmones, jie man tokie keisti, lyg pomirtiniame pasaulyje. Gal tai susiję su spektakliu, kurį režisavau, apie pomirtinį pasaulį. Svarbiausia, kad tą spektaklį „Pogrindžio komedija“ aš atsimenu puikiai.
Keista, aš atsimenu viską lyg iš XX amžiaus, lyg ką tik baigęs Muzikos ir teatro akademiją.
– Per šį laiką, kol gydotės, ar dažnai būnate savo namuose?
– Dabar esu čia, kol žiema. Pro langą matau, koks šlykštus oras. Mano laikais tokio nebuvo. Būdavo šalta, sniegas ir pusnys, o dabar lyja... Žiūriu, tas vėjas... Nerealu. Nesuvokiama.
Vasarą leidau sodyboje, tėvų namuose. Kai man mama pradėjo rodyti, kad ten remontą dariau, pavėsinę stačiau, visur žolę pjaudavau. Nesuvokiau, kaip aš galėjau kažką padaryti.
Tas kaimas netoli, vos 15 kilometrų nuo Vilniaus.
– Grįžote į aktorystę. Ar turite ir tolimesnių karjeros planų?
– Planų yra, bet kiek aš sugebu... Planų yra ir tą patį „Miunchauzeną“ daryti. Pamenu, kai dar Dramos teatre bandžiau ir su Valentinu Masalskiu kalbėti, kad jis vaidintų Miunchauzeną, jis man siūlė pačiam vaidinti. Dabar iš draugo sužinojau, kad Valentinui pačiam su sveikata nėra gerai...
– Ar žiūrėjote savo režisuotų spektaklių įrašus?
– Taip. Stebiu ir man visa tai yra pažįstama.
Žinote, kai žiūriu XX amžiaus filmus – tai sava, o XXI amžiaus filmai... Negaliu jų žiūrėti. Vyksta kažkokia politika, kažkas ne taip. Žiūriu į vaidybą – ne taip.
Prieš traumą režisavau serialą „Visi vyrai kiaulės“. Žinau, kad visi scenaristai laukia manęs, vis klausia, kada galėsiu dirbti, kada grįšiu.
– Ko šiuo metu Jums trūksta labiau: reabilitacijos ar darbo?
– Darbo. Jis man kaip vaistas. Kaip gaivus oras.
– Stebite ir naujus lietuviškus serialus, kaip juos vertinate?
– Siaubas. Kai kurie yra normalūs, bet kai kurie – siaubingi. Taip negalima juokauti. Mūsų žmonės, toks jausmas, prarado humoro jausmą. Pažiūriu užsienietiškus – viskas tvarkoje, žiūriu mūsiškius – nejuokinga, iš ko čia juoktis?
Gali būti, kad po traumos dvigubai prisikabinu prie kiekvienos detalės. Man tai svarbu.
– Kai kurie žmonės, patyrę rimtų gyvenimo sukrėtimų, savo išgyvenimus suguldo knygų puslapiuose. Ar galime tikėtis, jog ir Jūsų išgyvenimus perskaitysime Jūsų autorinėje knygoje?
– Manau, kad parašysiu. Ir dabar stengiuosi rašyti, nors kai kurie sako, kad to nereikia. O aš, bandydamas atsikratyti kažkokių baimių, rašau į savo feisbuko puslapį. Tai man tarsi neramumų atsikratymas. Nebijau, kad kažkam tai juokinga. Kaip sakė pats Miunchauzenas: „Aš niekada nebijojau būti juokingas. Ne kiekvienas gali sau tai leisti“.
– Savo feisbuko profilyje, rodos, nelaukiate nei diskusijų, nei palaikymo. Dažnai savo įrašus pradedate žodžiais „Vidiniai monologai“.
– Man nereikia kažkokios reakcijos. Rašau, bet tai yra daugiau man pačiam. Man to reikia. Anksčiau buvau toks prikaustytas prie lovos, o dabar štai su Jumis bendrauju. O anksčiau... Tėvai, ligoninė. Gyvenau labai uždarame pasaulyje, lyg narvelyje. Man reikėjo kažko tokio, kur galėčiau pasisakyti. Man nereikia kažkokios reakcijos. Rašau, bet tai yra daugiau man pačiam.
– Pokalbio metu vis paminite medikus ar tėvus, tačiau šiandien Jūsų namuose esame tik Jūs ir mes. Kiek laiko jau galite pats pasirūpinti savimi?
– Savaitę. Šiandien buvo mama atvažiavusi... Tėvas skambino, sako, kad aplankys, bet pats prašau, kad nereikia. Aš nueinu iki autobuso, nuvažiuoju iki centro, pasivaikštau, pastebiu aplinką.
Suprantu, kad dabar viską suprantu keistai, suprantu, kad aš ne tas, kuris buvau. Aš esu kitas. Man reikia su tuo susitaikyti.
Dabar štai kalbu su Jumis. Turbūt iki traumos būčiau davęs visai kitokį interviu, o dabar yra taip.
– Ar draugai, kurie buvo su Jumis iki traumos, išliko kartu ir po jos?
– Taip. Nors dar prieš traumą, kiek žinau, buvau susipykęs su savo bendražygiu Audriumi. Jis tapo Seimo nariu. Ir aš galėjau, nes kandidatavau rinkimuose...
Kol gulėjau ligoninėje, jis nė karto neparodė savo nosies. Nė karto.
Tiksliai neatsimenu, bet man atrodo, aš jam „į snukį daviau“. Mes susipykome. Turėjome finansinių nesutarimų. Po konflikto turiu finansinių problemų su valstybe, su antstoliais.
Dabar stengiuosi, kad mano pinigai, kuriuos laikinai gaunu už invalidumą, pereitų mano dukrai, nors dalis jų nuskaičiuojama antstoliams.
– Negana to, kad turite išlaikyti save, nors nedirbate, tačiau turite padėti ir dukrai bei sumokėti dalį pinigų ir antstoliams?
– Taip, kai viską sumoku, man lieka apie 57 tie europietiški pinigai.
– Kaip Jūs išgyvenate?
– Iš santaupų. Be to, labai daug padėjo žmonės, kurie aukojo po nelaimės. Visos mano reabilitacijos po traumos buvo mokamos. Pirmoji nemokama buvo dabar, Antakalnio ligoninėje.
– Po žinios apie Jus ištikusią traumą, žmonės ėmė Jums aukoti bei liejo nuoširdžius palaikymo žodžius. Ar Jūs pats pajautėte tą gerbėjų palaikymą?
– Net negalėjau suvokti, kad aš esu toks populiarus. Buvo keista. Juk buvau kažkoks nežinomas, eilinis „aktoriūkštis“. Neturėjau nei etatinio darbo, gyvendavau iš autorinių sutarčių.
Po traumos susipažinau ir su moterimi, kuri jau septynerius metus gyvena Londone. Ji buvo pas mane. Sakiau, kad kai pilnai atsigausiu, parsivešiu ją čia. Nors ji sako, kad nereikia.
– Grįžkime trumpam į tą dieną, kai patyrėte traumą. Iš Jūsų pasakojimo galima suprasti, kad ne tik tos dienos neatsimenate, bet ir daug daugiau.
– Kai prabudau, pirmas mano klausimas buvo: „Kas su manimi įvyko?“ Galvojau, kad esu pomirtiniame pasaulyje. Nesupratau, kodėl viską taip realiai suprantu, kodėl aš vaikštau su vaikštykle, kodėl esu ligoninėje.
Kai prabudau, mano draugai parodė straipsnius internete. Parodė, kas su manimi įvyko, kad aš iškritau pro langą. Nesuvokiama. Nieko neatsimenu.
Tik vėliau man pradėjo pasakoti, kad buvau premjeroje, Evaldo Jaro spektaklio „Nuogas karalius“ premjeroje. Pasakojo, kad aš tą dieną labai sirgau ir buvau išgėręs daug vaistų. Kadangi tai buvo premjera, o po premjeros... Man ten turbūt tiek ir užteko, gal penkiasdešimties gramų. Matyt, suveikė ir sąmonę praradau.
