Prisiminimų apie Stasį esama visur, buvo skaudu girdėti jį dainuojant, dar ir dabar baisu eiti į jo atminimui skirtą koncertą“, – prisipažino žymaus dainininko bendražygė, padėjusi jam iki pat paskutinių gyvenimo dienų.
Po metinių pajautė pokyčius
„Namuose liko daug Stasio koncertų plakatų, net nežinau ką su jais daryti. Išmesti lyg ir nesinori, o džiaugsmo jie taip pat nekelia. Seniau kažkodėl žmonės per laidotuves fotografuodavosi prie karsto, keista mada, sakyčiau, net kunigo klausiau, ką man su tokiom nuotraukom daryti, pilna jų yra namuose. Taip ir su tais plakatais. Aš, pavyzdžiui, negaliu Stasio net girdėti dainuojančio, širdį skauda. Nežinau, kaip reikės klausyti jo dainų jo atminimui skirtame koncerte, bet pažadėjau, dėl manęs Klaipėdoje ir koncertą surengė jo bičiuliai“, – atviravo Birutė.
Pašnekovė teigė, jog kažkoks tarsi lūžis pasijautė po metinių. „Atrodė, jog galvelė pasitvarkė. Dabar jau lyg ir grįžta viskas į vietą. Man visi sako, jog jau reikia pradėti gyventi. Artimi bičiuliai primena, jog visada aš ir Stasį prižiūrėdavau, keldavau jam ūpą, ir pati turiu save skatinti“, – teigė Birutė.
Birutė prisiminė, kaip ją vargino nuolatinis dėmesys, kai žymusis dainininkas jau skaičiavo paskutinius atodūsius. Tuomet žurnalistai, pasak pašnekovės, tikriausiai būtų įsiropštę ir į lovą. Bet valdinga moters ranka, žinoma, to neleido. Apskritai tuomet ji nenorėjusi su niekuo bendrauti, o tai galima suprasti, išėjus artimam žmogui lieka gili tuštuma, kurios jokie žodžiai neužglaistys, o ir žaizdos draskyti nesinori.
B. Povilaitienė papasakojo, kaip namie su dukra Agne buvo sukūrusios savotišką altorėlį mylimam šeimos vyrui, tačiau vėliau, atslėgus širdgėlai, apsiribota menkesniais prisiminimais. Visgi, pasvarstė moteris, galbūt vis deginamos žvakelės gąsdino ir pas juos Palangoje apsistojančius poilsiautojus.
Dėl to, kad žymusis palangiškis bus kremuotas, Birutė sakė, šeimoje jau buvo aptarta seniai. „Apie mirtį mes labai normaliai šnekėjome. Niekur nuo jos nepabėgsi, – kalbėjo Birutė. – Žinote, kodėl mes taip asketiškai gyvenome? Seniau gi dainininkai kiek ten uždirbdavo, po kelis rublius. Ir vis tiek mes sugebėdavome po dalelę atsidėti. Tai net juokas imdavo, kai Stasį vadindavo alkoholiku. Jeigu jis toks būtų buvęs, taigi ir ne verslininkas koks buvo, tai iš kur tu tą namelį susiręsi“.
Ne paslaptis, jog Povilaičiai buvo labai artimi. Ne vienas šeimos artimas bičiulis yra sakęs, jog Birutė buvo didžiausia Stasio pagalbininkė, be jos jis buvo tarsi be rankų.
O kaipgi prasidėjo jų meilė?
Birutė papasakojo, jog jie susipažino studijų laikais. Abu tuomet studijavo žurnalistiką. Birutė tuomet draugavo su Stasio kurso draugu. „Tais laikais stojant į žurnalistiką reikėjo dviejų metų darbo stažo. Panelė Birutė dirbo kaimo mokykloje, uždirbinėjo stažą, bet metus padirbau, pagalvojau, kad surizikuosiu, bandysiu stoti. Aš labai gerai išlaikiau egzaminus ir niekas neatkreipė dėmesio, jog man trūksta visų metų darbo stažo. Pastebėjo gerokai vėliau, tuomet man pasakė, kad priims kandidatų, jeigu niekas neiškris, tai jau nėra šansų, diplomo negausiu.
Turėjau labai daug užsispyrimo mokytis. Pirmoje pusėje iškrito vienas vyrukas... Pakliuvo į milicijos akiratį už kažkokią smulkmeną. Pakliūti jiems į rankas galėjo bet kas. Stasys kartą man pasakojo, jog ir pats vos nepakliuvo. Tuomet jis studijavo gal antrame kurse. Pamatė, kaip panelė su vyruku bučiuojasi viešoje vietoje. Prie jų „prikibo“ milicininkai, o Stasys norėjo jaunuolius užtarti. Milicininkai pasiūlė ir jį kartu vežti. Dabar tie milicininkai grįžtų, už galvos susiimtų“, – šypsojosi Birutė.
Kai garsioji pora pradėjo žengti bendru keliu, Birutė studijavo antrame kurse, o Stasys buvo trečio kurso studentas. „Juokingiausia, jog Stasys mokėsi 11 metų. Ir jo neišmesdavo. Jis visuomet turėjo pasiaiškinimus dėl nelankytų paskaitų iš filharmonijos“, – šyptelėjo Birutė.
Visgi nepadėjo Stasiui ilgametės studijos pamilti žurnalistikos. Pradėjęs rašyti jis suprato, kad tai – ne jam. Visai kas kita – muzika, dainavimas. „Stasys pasakojo, kaip jam vos penkiamečiui buvo pasiūlytas pirmasis honoraras. Jo mama anuomet dirbo vienoje Kauno valgykloje, kaip ir kavine būtų galima pavadinti. Ten grojo senasis Kuprevičius (Viktoras) akordeonu. Jo mama sako: aš nei grot, nei šokt, nei dainuot nemoku, tuomet darbuotojai prisidėdavo prie organizuojamų renginių, Stasys užtat mokėjo – jis užtraukė „O sole mio“. Direktorė priėjo ir paklausė: „Kokio honoraro norėtum, Stasiuk?“, o šis atsakė: „Du karbonadus ir du limonadus“. Kuprevičius jam paplekšnojo per petį ir paragino dainuoti. Tikriausiai švariai padainavo. Vėliau jis mokėsi su smuikeliu groti. Žiemą instrumentas nukrito, sulūžo, mama neturėjo pinigų antram smuikui nupirkti. Labai vargingai gyveno. Jis nuo mažens pats dirbdavo. Dirbo prie Palangos buvusioje plytinėje, labai sunku buvo vaikui“, – Stasio prisiminimais dalijosi jo bendražygė.
Visi mokslai praverčia
O Birutei studijų metu jau buvo numatyta darbo vieta Joniškyje. „Buvau prisisvajojusi rašyti apie melžėjas. Bet visus planus sujaukė Stasys, pranešęs, kad galime įsidarbinti filharmonijoje „Nemuno žiburiai“. Jis tik su viena sąlyga sutiko prisijungti – jeigu priims ir mane. Dar jis man pasakė, kad turėsime galimybę išvažiuoti į Kaukazą. Kaukazas anuomet man buvo kaip Amerika. Tai kokia čia žurnalistika, kokios melžėjos... Sakydavo man dėstytojas Liudas Šaltenis: „Ale tu, Birut, galėtum ir parašinėt“. Ai, bet man ir ranka jau buvo atbukusi. Nešiau didžiulę atsakomybę – finansai, bilietai, lėktuvai, ir dar aš čia užsiiminėsiu rašinėt. Mano darbas visada buvo labai sunkus, dirbau filharmonijos administratore, dabar tokie žmonės vadinami prodiuseriais“, – kalbėjo B. Povilaitienė.
Ji prodiusavo vėliau ir „Nerijos“ kolektyvą. O stiprių charakterių vyrus suvaldyti nebuvo lengva.
Ir nors nei vienas iš poros nepasuko į žiniasklaidą, kurią buvo pasirinkę studijuoti, visgi ji pravertė. Stasys supratęs, kad jam ne visos patinka dainos, kurias siūlo, ėmė pats rašyti. Ir jam labai gerai sekėsi, turėjo gabumų kurti, atsisakyti nereikalingų garsų, tinkamai sudėlioti žodžius.
Nepavyko labai skirtingos specialybės pasirinkti ir dukrai Agnei. „Ji pradžioje įstojo į kultūros technikumą, mokėsi vaikas, nežinia, ką ji ten mokėsi. Ten reikėjo ir šokti, o ji ritmo nejaučia. Jau beveik visus egzaminus buvo išlaikiusi, ir visai neblogai, tačiau nusprendė, kad ji nebenori ten mokytis. Į kalbą tėvelis pasiūlė stoti, bet atsisakė. Nusprendė, kad reikia jai būti finansininke. Bet kaip ji kankinosi, man buvo net gaila. Ji labai užsispyrusi, kaip tėvas, todėl žūtbūt savo pasieks. Net per vargus išlaikė egzaminus, naktim nemiegodama. Stasys visuomet sakydavo, jog jam visą gyvenimą reikėdavo kovoti su savo tinginiu – nesinori, bet reikia. Ir Agnei taip pat – reikia“, – atskleidė B. Povilaitienė.
Beje, Stasio mama nepritarė sūnaus minčiai studijuoti žurnalistiką. Ji siūlė rinktis statybininko duoną, tuomet ir butą būtų gavęs, bet jis buvo užsispyręs, siekė savo tikslų. Pabaigęs vakarinę mokyklą jis nusprendė studijuoti, o tam, kad nepritrūktų žinių, vakarais jis labai daug mokėsi savarankiškai.
Net ir dėl sveikatos jis buvo labai ryžtingas. Nemėgdavo sirgti, stengdavosi kuo greičiau pakilti iš lovos. Valgydavo ne bet ką – atidžiai rūpindavosi maistu. „Jis tik labai mėgdavo spirgučius, nesugebėdavo jiems atsispirti. Vienintelį turėjo žalingą įprotį – labai daug rūkydavo“, – paminėjo Birutė.
Ožka tipendavo iš paskos
Birutė papasakojo ir apie Stasio jaunystėje įgytą neįprastą augintinę – ožką. „Toji ožka turėjo keistą trauką cigaretėms. Kol Stasys neišdalindavo visų cigarečių ir jai neparodydavo tuščio pakelio, tol ji jį lydėdavo visur, kur tik jis eidavo. Kavalierius išeina į kokį susitikimą su draugais, tuomet jam gal buvo 16 ar 17 metų, o ožka iš paskos drožia Vytauto gatve“, – smagias akimirkas pasakojo Birutė.
Tačiau bjauriausias momentas buvo tas, kad Stasys šią savo palydą ... suvalgė. Jau tapęs studentu sulaukė iš mamos siuntinuko, kuriame buvo ir konservai. Laiškas atėjo vėliau nei konservai, tad apie tai, ką jis suvalgė, sužinojo vėliau.
Stasys visuomet mėgo visus gyvūnus. Kaip pasakojo Birutė, atradęs varniuką, iškritusį iš lizdo, parsinešdavo namo. „Užaugo, sparnas sugijo. Stasys nepaleidžia į laisvę, o šis rėkia, nori veržtis. Bet vėliau paleidome. Visus gyvūnus jis labai mylėjo. Pajaučiau, jog likau viena, kai nebeliko mylimos Stasio katytės. Agnė turi savo gyvenimą, o aš su katyte. Be jos tapo labai tuščia“, – pasakojo Birutė.
Gyvūnus labai mėgsta ir jų dukra Agnė. „Ji net neleidžia man papasakoti, jeigu ką išgirstu apie gyvūnų nelaimes per žinias. Nutildo mane, kad nepasakočiau. Jai sakau, jog tikriausiai žmonių tau nėra taip gaila, kaip gyvūnėlių“, – šyptelėjo pokalbininkė.
Atklydę į Palangą čia ir liko
Įdomūs likimo vingiai atvedė Stasį su mama ir į Palangą. Būdamas paauglys sumanė išsprukti iš mokyklos ir pabėgo į kurortą. Mamytei nusiuntė laišką pranešdamas, jog dirba akademiniame dramos teatre Vilniuje. Tačiau mamos taip lengvai neapgausi – ant laiško antspaudas aiškiai bylojo, jog atsiųsta iš Palangos. Tad netrukus ji atvyko ieškoti sūnaus.
Palanga nebuvo didelė, atrado berniuką. Kai jiedu susitiko, jau buvo vėlus metas, tad patraukė abu ieškoti nakvynės. Aplinkiniai patarė kreiptis į tokį vienišių, kuris ir tapo Stasio patėviu. Savo tėvo dainininkas niekuomet nepažinojo, neturėjo net tėvo pavardės. „Patėvis Artūras Medickas buvo nuostabus žmogus, be galo mylėjo Stasį, o šis jį. Ir tokios tvirtos sveikatos jis buvo, nors ir pagerti mėgdavo, ir rūkė daug metų“, – pasakojo Birutė.
Stasys vėliau labai didžiavosi savimi, jog jo dėka mama surado puikų vyrą.
Tikėjo, jog pokštas
S. Povilaitis per savo gyvenimą buvo sukaupęs daugybę apdovanojimų, medalių. Vienas iš neįtikėčiausių buvo Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medalis. Pasibeldė į namus pasiuntinys vieną vėlų vakarą, kai jau šeimininkai svečių visai nebelaukė. „Pagalvojau, kas čia gali būti tokiu metu, nebent kokie vėlyvi svečiai, ieškantys prieglobsčio. Atidarius išvydome pasiuntinuką. Su Stasiu pagalvojome, jog tai tikrai pokštas, jokio apdovanojimo jis negaus. Aš pagalvojau, jog tai S. Donskovo pokštas, Stasiui sakau: atsimeni, kaip tu jam darydavai. Jie labai gražiai sugyvendavo, bet labai mėgdavo vienas kitam krėsti pokštus, nes Simonas turi labai gerą humoro jausmą. Ryte atsibundame, žiūrime, jog tikriausiai tai nebuvo pokštas – telegramoje įspaustas Vyčio herbas. Pagalvojome, kad koks čia pokštininkas taip vargs ir galvos, kaip pateikti įspaudą kaip originalą“, – bendro gyvenimo gražiomis akimirkomis dalijosi Birutė.
Subliuško visi planuojamo atsikeršijimo planai. Stasys išsiruošė į jo pagerbimo ceremoniją.
Ir tuomet buvo girdėti daug apkalbų, daug menkinimų, nes žmonių gi visais laikais visokių būta. Kaip pastebėjo Birutė, seniau labiau pagiežingesnės, pavydesnės būdavo moterys, dabar jau būna ir vyrų visokių. „Stasys jautė gėdą, kai pats dar būdamas visai jaunas, 24 metų, kartą pasakė: jeigu man būtų 40 metų, senas diedas, niekada nelipčiau į sceną. Jis tuomet kalbėjo apie vyresniosios kartos moteris dainininkes. Paskui jie visi liko draugais, atsiprašė už savo tokius žodžius. Jam tuomet atrodė visai kitaip“, – juokėsi B. Povilaitienė, pasvarsčiusi, jog visuomet jaunesniems žmonėms kiek vyresni už juos jau atrodo senukai.
Gimtadienių, Birutė pasakojo, jie nebešventė nuo 60 metų, Stasio gimtadieniai tik gal būdavo kiek išskirtinesni, nes jis įprastai koncertuodavo.
Daugelio širdis užkariavęs S. Povilaitis nepamirštamas ir dabar, iki šiol itin gausiai lankomas jo kapas. Šeimynykščiai vos spėja rinkti sudegusias žvakeles ar nuvytusias gėles.
Žmonos klausydavo
Ar scenos grandą galėjo kas suvaldyti? Tikrai taip – jo žmona Birutė. Paklausta, ar maestro jos klausydavo, ji patikino, jog tikrai taip. „Net ir ligos kamuojamas Stasys buvo labai aktyvus, nenustygdavo vietoje, norėjo koncertuoti. Aš jau nebenorėjau jam leisti, tausojau jo sveikatą. Jaunystėje jis sakydavo, kad jo charakterio niekas neperdirbs. Tačiau po truputį pavyko perdirbti“, – šyptelėjo moteris.
Povilaičių šeima visuomet linksmai gyveno, smagiai vienas kitą pašiepdami, bet negalintys be vienas kito. „Labai vienas kitus saugodavome. Aš dar nesiruošiu eiti pas gydytojus, o jis jau būdavo susitaręs. Arba dėl jo aprangos. Nemačiau kartą kaip jis apsirengė ir išėjo į pliažą. Žvilgtelėjau per virtuvės langą ir nustėrau – Stasys atrodė kaip papūga. Liepiau tučtuojau sugrįžti ir persirengti. Reikia būti labai gražiam žmogui, kad galėtum apsirengti bet kaip. O jis visgi žinomas žmogus, neabejotinai žmonės atkreipdavo dėmesį, tad ir atrodyti reikėdavo deramai“, – prisiminė Birutė.
Kaip įamžinti žymų dainininką
Šiuo metu svarstoma, kaip įamžinti dainininko S. Povilaičio atminimą Palangoje. Pateikta 20 projektų, kaip tai būtų galima padaryti. Autoriai pasvarstė įvairių idėjų – pastatyti jo skulptūrą žymiose kurorto vietose ar estradą su jo vardu, surengti jo vardu pavadintą festivalį ir kitokių. Ko labiau norėtų pats dainininkas, neabejotinai geriausiai gali pasakyti jo žmona.
„Svarbiausia, kad nebūtų koks stabas pastatytas. Tai man atrodo jau atgyvenęs įamžinimas. O ir Stasys buvo kuklus žmogus, jis nenorėtų tokio sureikšminimo. Sužinojęs tikriausiai vartytųsi kape. Tinkamiausias pagerbimas būtų kokia įamžinimo lentelė arba sakyčiau suolelis, tačiau ar tai neatrodys kaip kopijavimas dėl Nidoje stovinčio suolelio Vytautui Kernagiui atminti. Labai gražu būtų organizuoti ir jo vardu pavadintą kokį festivalį. Aš tik pagalvoju, kokią aš teisę turiu nurodinėti, nei aš kokia meno žinovė, aš ir muzikoje nieko neišmanau – melodija man patinka ir man gražu. Galiu tik išsakyti savo nuomonę, kas jam patiktų“, – svarstė moteris.
Neseniai S. Povilaičio 70-mečio proga jo bendražygiai surengė du koncertus Klaipėdoje ir Kaune. Palangiškiai klausė, kodėl Palangoje tokio koncerto nesumanyta. Dainininko žmona Birutė atskleidė, jog koncertuoti buvo pakviesta labai daug dainininkų, tam reikia grandiozinių scenų, nuspręsta surengti koncertus didesnėse salėse. O kur dar papildomos išlaidos, surengti koncertus nėra taip paprasta, nes brangiai kainuoja, net jeigu ir sutinka dainininkai koncertuoti, dėl Stasio jie nuleidžia kainą, bet vis tiek reikia skirti atlygio dalį jiems. Ir salę reikia nuomoti. Viskas suskaičiuojama.
B. Povilaitienė pasidžiaugė, jog paskutiniais Stasio gyvenimo metais likimas lėmė bendrauti su labai gerais žmonėmis. Nuostabūs buvo ir jo prodiuseriai, kurie labai rūpinosi, buvo labai sąžiningi. Birutė su jais mielai bendrauja iki šiol.
