Ji drąsiai kalba apie tai, ko kiti neišdrįsta, ir nuoširdžiai nori, kad tabu mūsų visuomenėje liktų mažiau. Taip gimė ir jos inicijuotų projektų idėjos. Didžiulis jos populiarumas manęs nė kiek nestebina – Beata, kaip ji pati pasakė, yra „yla iš maišo“.
Ištrauka iš A. Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“
- Turi nemažai veiklos. Kaip norėtum būti pristatyta?
- Galiu tiesiog išvardyti, ką darau. Esu aktorė, radijo ir TV laidų vedėja, socialinių projektų kūrėja. Šiuo metu dirbu komunikacijos agentūroje. Norėčiau, kad ateityje šiame sąraše stabiliai įsitvirtintų ir žodis „rašytoja“. Kai manęs klausia, kokia veikla man artimiausia, niekada negaliu atsakyti, nes save suvokiu kaip „patirčių kolekcionierę“ – viskas man įdomu, brangu, reikalinga.
- Kaip tavo gyvenime atsirado aktorystė ir rašymas?
- Rašymas artimas buvo visada, tik ne iš karto tai pastebėjau. Iki penktos klasės apskritai nemokėjau lietuvių kalba rašyti rašinėlių, bet kai jau išmokau, tai visai gerai sekėsi. Mano paauglystė nebuvo linksma, turėjau mažai draugų, mokykloje iš manęs šaipėsi, sunku buvo bendrauti su aplinkiniais, tad aš bendravau su popieriumi, rašiau dienoraštį, į kurį suguldavo visi mano išgyvenimai. Tuomet sužinojau, kad mama jį skaito, dėl to labai išgyvenau. Tačiau rašyti vis tiek norėjau, tad atradau savitą rašymo būdą – kalbėjau metaforomis, taip, kad suprasčiau tik aš, bet ne kiti.
Baigusi mokyklą planavau studijuoti psichologiją. Tačiau, laikydama valstybinį matematikos egzaminą, perdėtai jaudinausi ir man pasirodė, kad išlaikysiu jį labai blogai. Tad pradėjau ieškoti plano „B“. Ėjau vieną dieną Gedimino prospektu, priėjau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), o ten ant durų kaip tik kabėjo skelbimas, informuojantis, kad liko vos kelios dienos stojimo dokumentams pateikti. Tiesiog paklusau keistam impulsui – padaviau paraišką. Pamaniau – pabandysiu, nes vaidinau poroje mokyklinių spektaklių, man gerai sekėsi. Tačiau mokykloje dėmesį skyriau mokslams, kalimui, o aktorystei reikėjo pasiruošimo, dainavimo pagrindų, turėjau draugų, kurie tam ruošėsi kelerius metus. Bet aš įstojau! Iš pradžių atrodė, kad užimu kažkieno kito vietą. Bet po kurio laiko patikėjau, kad ir aš galiu būti aktore, – vietos užteks visiems.
- Aktoriai dažnai sako, kad studijos akademijoje – be galo sudėtingos. Kokia tavo patirtis?
- Man buvo labai, labai sunku. Kai žmonės kalba apie kariuomenę, man tai visai neatrodo baisu ir negąsdina, nes penkerius metus studijavau aktorystę. Sunku šią patirtį apibūdinti, bet tai buvo taip sunku, kad baigus mokslus porą metų man reikėjo labai daug dirbti su savimi, kad išsilaisvinčiau iš akademijoje įgytų kompleksų, rėmų ir apibrėžimų. Nenoriu kaltinti dėstytojų, labiau būčiau linkusi
kritikuoti pačią mokymo sistemą. Mes vis dar žavimės rusiška disciplinos mokykla. Mokome kitus per nuvertinimą, skatiname siekti rezultato, o ne jausti meilę procesui. Galbūt kažkam ir atrodo, kad tai skatina, bet aš su tuo nesutinku.
- Spėju, kad dėstytojai tokiu savo elgesiu provokavo studentus?
- Taip, tačiau jau seniai įrodyta, kad žmogus labiausiai tobulėja, kai yra skatinamas. Dėl to dabar labai kruopščiai renkuosi žmones, su kuriais dirbu. Ieškau bendradarbiavimo, nenoriu, kad koks nors ant kalno sėdintis ir iš viršaus stebintis išminčius man aiškintų, ką ir kaip turiu daryti. Išminčiai taip nesielgia.
Taip elgiasi tik žmonės, kurie patys jaučiasi nesaugūs, nevisaverčiai. Kai baigiau studijas, norėjau su teatru nutraukti visiškai visus ryšius. Viskas buvo šlykštu: aktoriai, režisieriai, pats teatras. Tada netikėtai sulaukiau Mariaus Ivaškevičiaus skambučio, kvietė į spektaklio „Didis blogis“ atranką. Pirma mintis – kad tai nesąmonė. Tačiau į atranką dėl viso pikto nuėjau, ir mane atrinko. Dabar jau suprantu, kad 90 procentų dalykų teatre nėra tokie, kaip mums buvo įkalta į galvą. Supratau, kad nereikia savęs plakti, priešingai – reikia su savimi tartis. Jeigu šiandien pervaidinau, verta išanalizuoti situaciją, apmąstyti, kas buvo blogai ir kodėl taip įvyko, ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau. Nereikia dramatizuoti: „Kokia gėda, visi matė, kaip pervaidinau, dabar reikės užsikasti žemėmis.“ Bet kam tada tas teatras? Juk jame ir mums turi būti malonumo. Akademijoje labai dažnai prarasdavau realybės pojūtį, ten kiekviena klaida buvo hiperbolizuojama. Geriau pamąsčiusi suprasdavau, kad ir tai padariau gerai, ir tai padariau gerai, tačiau „gerai“ dėstytojams atrodė savaime suprantama. Bet juk reikia ir apie gerus dalykus kalbėti!
- Per tą dvejų metų pertrauką vaidinai keliuose spektakliuose?
- Vaidinau su savo kursiokais pas Eimuntą Nekrošių. Dirbau su sau artimais žmonėmis. E. Nekrošius man labai daug davė. Šis žmogus suformavo mano požiūrį į kūrybą, teatrą, gyvenimą. Turiu kokias tris užrašų knygutes jo minčių, nes per repeticijas mėgdavau viską užsirašyti. Kaskart išgirdusi minint jo vardą, pamačiusi nuotrauką iš karto įgyju stiprybės. Tokie žmonės gyvenimo kely yra didžiausios dovanos. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad turėjau galimybę iš jo mokytis.
- Ar tavo santykis su teatru pasikeitė, kai pakeitei žmones, aplinką?
- Taip, man atrodo, kad kartais save reikia įmesti į visai naują upę. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, kartkartėmis reikia atsitraukti nuo tų žmonių, su kuriais tavo senasis „aš“ praleido labai daug laiko. Kai pabandai ką nors naujo padaryti, jie sako: „Beata, na, ką tu čia darai...“ Tai daug kam pažįstamas jausmas. Tada sunku – plauki prieš srovę. Juk nelengva mesti rūkyti, kai visi tave supantys žmonės rūko. Sunku nustoti valgyti mėsą, kai su draugų kompanija turi tradiciją kiekvieną sekmadienį eiti valgyti burgerių. Įpročių keitimas – ne tik labai sudėtingas, bet ir skausmingas. Kai kas galbūt sakys, kad iš pradžių reikėtų pakeisti save ir tik tada keisti aplinką. Bet man taip neišeina. Todėl nuo teatro atsitraukiau tik šiek tiek, su kai kuriais kursiokais bendrauju iki šiol, jie man kaip broliai ir seserys.
Daugiau apie B. Tiškevič svajones bei tai, kas ją dabar džiugina labiausiai - sužinosite perskaitę knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
