– Gabriele, ar dar dirbate modeliu?
– Ne, šioje srityje jau nebedirbu, nebent kartais esu pakviečiama pačių dizainerių, kūrėjų. Dalyvauju fotosesijose, kolekcijų pristatymuose, bet tai jau dizainerio pasirinkimas. Ši veikla man – ne pagrindinė. Anksčiau ji buvo mano pomėgis, savęs išbandymas, galimybė keliauti. Modeliu dirbau nuo 16 m., turėjau galimybę gyventi Tokijuje, Bankoke. Dabar savęs su modelio karjera nesieju, nelaikau savęs modeliu.
– O ar domitės mada, šiuolaikinėmis mados tendencijomis?
– Manau, kad madą tik stebiu. Nežengiu su ja koja kojon, bet žvilgteliu į ją iš už kampo. Negalėčiau pasakyti, kas šį sezoną yra madinga ar kas dominavo pernai, nes tikrai nežinau. Tačiau atkreipiu dėmesį, kaip žmonės rengiasi gatvėje, į vyksmus socialiniuose tinkluose, todėl įvardiju save kaip stebėtoją, kuri atsirenka. Gatvėje matyti visos tendencijos, renkuosi ir sau pritaikau tai, kas man patinka.
– Kokia linkme dabar žengia jūsų pačios prekės ženklas „Oh! Skin“?
– Jis žengia ta pačia kryptimi, kaip ir mano klientės. Džiaugiuosi, kad šis prekės ženklas jau gyvuoja trečius metus. Jis vis dar yra geidžiamas, atsiranda naujų pirkėjų, mano gaminius moterys mėgsta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, reikėjo laiko, kad šį ženklą ir kuriamus aksesuarus moterys prisijaukintų, išbandytų, įsidrąsintų.
Atrodo, drąsa lyg ir nebūtina, tai tiesiog odiniai aksesuarai, tačiau lietuvėms reikėjo laiko pamąstyti, apžiūrėti ir tik tada įsigyti. Manau, dabar „Oh! Skin“ yra įsivažiavęs, moterys nori šios produkcijos savo spintoje. Džiugu, kai tenka pamatyti praeives gatvėje, pasipuošusias mano kurtais aksesuarais.
– Kam dabar skiriate daugiausia laiko – radijui ar televizijai?
– Radijui. Dirbu penkias dienas per savaitę, kiekvieną dieną sveikinuosi su klausytojais. Tai man – pagrindinė veikla, didelė mano meilė. Būtent čia prasidėjo mano karjera, žengiau pirmuosius žingsnius, tai – mano mokykla. Tikiuosi, šiuo keliu eisiu dar ne vienerius metus. Net manau, kad į televiziją atėjau per radiją.
– Neseniai „Žvaigždžių duetuose“ debiutavote kaip dainininkė. Papasakokite apie šią patirtį: ar reikėjo daug ruoštis, kas buvo sunkiausia, įdomiausia?
– Reikėjo daug drąsos, vidinio užsispyrimo, noro išeiti iš savo komforto zonos. Su laiku juk pripranti prie radijo eterio, įgundi vesti laidas, tvarkytis su iššūkiais versle ar kitose savo veiklose. Kai Laurynas Šeškus pasiūlė dalyvauti projekte, tiesiog negalėjau atsisakyti. Gerbiu šį prodiuserį, jo kuriamas laidas, jo kompanijoje pradėjau televizinę karjerą. Sutikau iš pagarbos ir iš noro įrodyti sau, kad galiu. Manau, planus įvykdžiau 100 procentų.
Niekada anksčiau nebuvau dainavusi, net sau tyliai namuose nedrįsdavau. Maniau, kad visiškai neturiu balso, manęs net į chorą mokykloje nepriėmė. Savo galimybes iš pradžių vertinau labai pesimistiškai. Nuėjau pas projekto muzikos prodiuserį Deivydą Zvonkų ir jis pasakė: jeigu praktikuosiuosi, stengsiuosi, man pavyks, dainuoti galiu. Žiūrėdama atgal iš šios dienos perspektyvos džiaugiuosi sutikusi dalyvauti. Tai praplėtė mano ribas, sulaužė rėmus. Savyje atradau aktorinių, artistinių gabumų, nes kiekvieną savaitę turėjau pasirodyti vis kitu amplua. Tai skatina kūrybingumą, fantaziją. Buvo puikus laikas, prireikė daug pastangų, tačiau buvo verta. Tikiu, kad su partneriu Jurijumi Veklenko neprisidarėme gėdos (juokiasi).
– Per „Žvaigždžių duetus“ įvyko jūsų ir dėdės iš Armėnijos susitikimas, ekrane skambėjo senelio sveikinimai. Kokie jūsų santykiai su giminėmis Armėnijoje? Ar gyvenime laikotės armėniškų tradicijų, domitės savo šaknimis?
– Domiuosi savo šaknimis, artimai bendrauju su dėdėmis Armenu, Artūru ir Artaku, seneliu Akilesu. Dėdės pasirodymas – siurprizas, sugalvotas prodiuserių, man tai buvo didelė staigmena. Su dėde bendraujame, palaikome ryšį, jis man yra labai brangus. Tai jau genuose užkoduota. Esu buvusi Armėnijoje, sulaukiame giminaičių ir Lietuvoje, dėdė turi įvairių reikalų Europoje. Kilmė man labai brangi, tai vertinu.
Kai „Žvaigždžių duetuose“ buvo tema „Tautos“, man net nekilo klausimų, kurios tautos dainą dainuosime. Armėniškai kalbėti nemoku, tačiau drąsiai ėmiausio šio sumanymo. Džiugu, kad Kaune yra armėnų liaudies kolektyvas „Hayrenik“, jis padėjo mums mokytis ir įgyvendinti pasirodymą. Pasirodymas apskriejo visą Armėniją. Dėdė sakė, kad jį aprašė apie 30 portalų: mergina Lietuvoje, turinti armėniško kraujo, televizijoje dainavo dainą senąja jų tarme.
– Kaip tapote „Eurovizijos“ atrankos vedėja? Galbūt esate šio konkurso gerbėja? Kaip sutariate su kita vedėja, Ieva Stasiulevičiūte?
– Nepavadinčiau savęs didele gerbėja, veikiau sekėja. Stebiu šį konkursą, įdomu, kas atstovaus Lietuvai didžiausiame Europos muzikiniame konkurse, kokia daina bus išrinkta. Didįjį konkursą visuomet stengiuosi žiūrėti, palaikau mūsų šalies atstovą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi atlikėjų pasiekimais. Juk pati atstovavau Lietuvai grožio konkurse, žinau, ką reiškia būti šalies balsu, atstovu.
Pirmą kartą mano kolege tapo moteris, anksčiau esu dirbusi tik su vyrais partneriais. Tai nauja patirtis. Su Ieva sutariame gerai, ji dirba radijo biure, todėl matomės kasdien, jau buvome pažįstamos. Viena kitą palaikome, padrąsiname ir žengiame į sceną. O kaip mums sekasi, vertina žiūrovai.
– 2008 m. tapote konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja. Ar po beveik 9 m. dar jaučiate pergalės poveikį? Ar ji įpareigoja?
– Tai buvo taip seniai (juokiasi). Dažniausiai jau net pamirštu ir šį titulą. Niekada nedrįsau prisistatyti kaip šio konkurso nugalėtoja. Juk komisija išrenka gražiausią merginą tik iš tų, kurios dalyvauja atrankoje. Lietuvoje yra tūkstančiai merginų, vertų minėto titulo, karūnos, todėl laimėjimo nesureikšminu. Tai buvo tų metų, to momento pasiekimas.
Po jo viskas priklauso nuo pačios merginos, kokiu keliu ji eina. Visada norėjau pasiekti šį tą daugiau – dabar esu dar tik pakeliui į savo tikslą. Šimtą metų juk „Mis Lietuva“ nebūsi, reikia tobulėti, dirbti, siekti.
– Jūsų paskyros tiek socialiniame tinkle „Facebook“, tiek „Instagram“ yra privačios. Kodėl? Ar daug laiko skiriate socialiniams tinklams?
– Kai suvoki, kad daugiau laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose, negu, pavyzdžiui, miegodami, pasidaro baisu (juokiasi). Manęs kažkas klausė, kiek turiu sekėjų. Tik tada supratau, jog nė vieno. Bet savo paskyrų privatumą nustačiau pati, kol kas nesiekiu, kad jos būtų pasiekiamos visiems. Norisi privatumo, svarstau, kuo ta mano paskyra gali būti įdomi kitiems (šypsosi).
– Ar jums lieka laiko sau? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Galbūt yra dar veiklų, kurias norėtumėte išbandyti?
– Tėtis sako, kad niekada neinu lengviausiu keliu. Visada susigalvoju veiklų ir nebūtinai pačių lengviausių. Su drauge Ieva Marija Andrulyte atidarysime nagų dailės saloną „Nail Game“ jau kitą savaitę. Viską darome pačios – nuo statybos iki komunikacijos. Nelengva užduotis, bet norisi tai daryti, norisi teikti kokybiškas paslaugas klientėms.
Visada džiaugiuosi, kai randu laiko knygoms. Be to, gera judėti, sportuoti, skirti laiko šeimai. 2017 m. būtent tokį pažadą sau ir daviau – skirti daugiau laiko šeimai.
