“Noriu būti toks, koks noriu, - vėliau šiek tiek įnoringai, bet nepataikaujančiai tarė fotografui, bandančiam “išprovokuoti” jo šypseną. - Artistu būnu televizijoje. Namuose geriau būsiu savimi”.

- Oo, kaip progresuoja medicina... - šyptelėjo pažvelgęs į diktofoną ir klestelėjo į baltą odinę sofą, - ... gydytojui pasakė moteris. Anksčiau, kai dar buvau jauna, liepdavo nusirengti, o dabar užtenka tik liežuvį iškišti.

- Hm... Jūsų nereikia bijoti? - su virtuve sujungtame salone pasklido kavos aromatas. Ant stalo gulėjo įvairiausių daiktų: cukrinė, peleninė, pistoletas, knyga “Angelai ir demonai”, kelionių agentūros kortelė, piniginė ir daug smulkmenų.

- Manęs? O kas jums sakė? Pro duris nė vieno nebuvau išgrūdęs, nors kartais pasitaiko, - ieško kaip išsireikšti, - ... “naglų”. - Pokšteli pistoletas, paaiškėjo - žiebtuvėlis. Užsidega pirmąją iš aštuonių interviu metu surūkytų cigarečių. - Pistoletą nusipirkau Zakarausko kūrybos 25-mečio sveikinimui. Jis manęs į tą vakarą nepakvietė, tad dovana taip ir liko.

- Koks Jūs nesate?

- Prrr, - papučia lūpomis. - Ko nors lengvesnio?

- Esate kandus, ciniškas, arogantiškas... - spragsi pistoletu ir linkčioja galva. - Gudrus...

- Privalau būti gudrus - darbas. Aktorystė - sugebėjimas apgauti žiūrovą. Viskas priklauso nuo kokybės arba žmonių nusistatymo. Būna, ateina į teatrą tokie kaip Gedas iš “TV pagalbos” ir iškart mato, kaip jis sako, žmogų iš televizijos ekrano.

- Geriau eiti į teatrą nenusiteikus?

- (Atsidūsta.) Dabar geriau visai neiti į teatrą. Neištveriu iki galo. Vaitkaus “Biesų” neištvėriau. Arba tave užkabina, arba ne. Aš jau seniai ne eilinis žiūrovas. Visus pažįstu, žinau, ko iš jų galiu sulaukti. Mane nustebinti labai sunku.

Kinas? Ne, turiu prisipirkęs, - rodo akimis į dvd plokštelių krūvą ant staliuko. - Pastaruoju metu mielai žiūriu Kopolos dukters filmą “Pasiklydę vertime”. Labai “plonai” padaryta. Kalbant Tumino fraze, vaidina nevaidinant.

- Kodėl siūlote neiti į teatrą? Tiek daug lemia pinigai?

- Oi, ne. Man atrodo, dabar pasakysiu skambiai, bet... - taria išraiškingai ir šiek tiek ironiškai. - Teatras prarado šventovės vaidmenį. Žmonės eidavo pasipuošę, su peteliškėmis, vakarinėmis suknelėmis, kaip į kažką tokio. O dabar, - mosteli ranka. - Džinsiukai, apsisnargliavę... Kokie žiūrovai, toks ir teatras...

- Pastaruoju metu girdėjau sakant, kad teatras lieka klasika, o šiuolaikinis gali būti tik kinas?

- Kas taip sakė? Negirdėjau, - šiek tiek irzliai. - Girdėjau kitaip: teatras - sielai, televizija yra pinigai.

- Todėl vienas pirmųjų ėjote į televiziją?

- Ne ėjau, nes ten negali nueiti ir pasakyti: “Labas, aš čia pabūsiu”. Pasisekė. Kaip sename anekdote apie valiutinę prostitutę. “Susėmė” ją milicija ir klausia: “Jūs baigėte aukštąjį mokslą, esate mokslų kandidatė, kaip tapote valiutine prostitute?!” Ji gūžtelėjo pečiais: “Man paprasčiausiai pasisekė”. Man taip pat: dirbau “rusdramyje” (Rusų dramos teatre), du jaunikius vaidinti mane pakvietė Jevdokimovas.

- Televizijoje jaučiatės kaip valiutinė prostitutė?

- Ne. Yra labai geras rusiškas posakis - “gospodin slučai” (ponas atsitiktinumas). Tai realybės šou iš kai kurių padaro žvaigždes. Ne, ne žvaigždes - bolidus. Jie pralekia ir išnyksta.

- Tačiau kažko televizijoje nedarytumėte už didelius pinigus?

- Turbūt nereklamuočiau “tampaksų”...

- Net už kokius...

- Nors, taip, tokių dalykų nėra... Narkotikai? To nebus niekada. Antra... Visi mes žmonės. Jei man įrodys, kad narkotikas yra vaistas, reklamuočiau.

- Hm. Už du milijonus Jums gali ir įrodyti?

- Už milijoną tegul įrodo. Priklausomai nuo mano finansinės padėties.

- Dabar ji gera? Štai ir kelionių agentūros nuolaidų kortelė ant stalo. Rengiatės keliauti?

- Net nežinau, kam ji? - varto rankose. - Esu laukime. Didžiausia kelionė - nuvažiuoti į Labanorą pažuvauti, o šeštadienį mane pakvietė gaudyti menkių. Kai yra laiko, nesu abejingas žvejybai.

- Žinau. Ir žinau tai, kad Šapranauskas sugeba teatro užkulisiuose pasakoti anekdotą, prieš paskutinę jo frazę išbėgti į sceną, persikūnyti į savo vaidmenį, po to, grįžęs į užkulisius, iškart pasakyti paskutinę anekdoto frazę.

- Absoliuti teisybė. Nesuprantu tų aktorių, kurie kelios valandos iki vaidinimo sako: nelieskite manęs, turiu įsikūnyti į vaidmenį. Jei esi geras aktorius - turi sugebėti.

- Tai - duota ar galima įgyti su laiku?

- Nežinau, - skėsteli rankomis.

- Kodėl Šapranauskas kartais į sceną lipdavo išgėręs ir puslitrį degtinės?

- (Trumpa pauzė.) Puslitrį? Taip buvo kelis kartus. Du įvykiai baigėsi nemaloniai.

- Skandalingas “Vyšnių sodas” ir skyrybos su Mažuoju teatru?

- Mhm, - linkteli. - Nors tai - pribrendo. Tačiau tokių dalykų dabar beveik nepasitaiko. Senstu? - ironiškai šypteli. - Aš ariu, ariu ir kartais man reikia atsipalaiduoti, nes išprotėčiau. Tai trunka kažkokį laikotarpį, po to vėl dirbu.

- Bet sulaukęs 47 metų atrodote neblogos formos...

- Stengiuosi iš paskutiniųjų... Dar kavos?

- Jūs sakėte, kad neįsivaizduojate negeriančio aktoriaus.

- Aš taip sakiau? - susimąsto. - Gal? Gero aktoriaus, - šypteli.

- Atrodo, kad Jums labiau patiktų atlikti neigiamų herojų vaidmenis?

- (Pauzė.) Kad tokius aš ir vaidinu. Lyrikus vaidinti sunku.

- Tačiau geras aktorius, koks esate, turi mokėti vaidinti ir tokius, ir tokius.

- Nebūtinai. Aš nemačiau de Niro vaidinančio “geriečius”. Priminkite? “Elnių medžiotojas” - tarsi teigiamas herojus, bet... Mėgstamiausias aktorius - de Niro. Labai patinka Endi Garsija. Panašus į Al Pačiną, bet daugiau šarmo turi už pastarąjį. Jevstignejevas, Jurskis, Michalkovas... Visi jie neigiami herojai.

- Gal tai kaip su uždraustu obuoliu?

- Nesvarbu - ką, svarbu - kaip. Geri darbai daromi tyliai. Man nepatinka reklamuojamos labdaros. Aš nueinu ir palieku. Kelnių nemaišau su maistu. Kam reikia - pasiima. Aš nemėgstu masinių renginių. Kaip Koreika iš “Aukso veršio”: jis nemėgo vietų, kur susirinkdavo daug žmonių.

- Lietuvoje jau kyla skandalai, kai moterys, siekdamos pelno, viešai pareiškia pagimdžiusios to ar ano žinomo asmens kūdikį. Taip gali būti su Šapranausku?

- Neatbėgs. Nemanau, kad tokių yra. Kodėl? Aš žinau! - taria kietai. - Galima padaryti DNR testus. Išpildysiu kiekvieną įsakymą, bet tegul man įrodo, - vėl kalba rusiškai.

- Vyras gali būti ištikimas vienai moteriai?

- Gali, - taria neabejodamas.

- Kokia ta moteris turi būti?

- Tokia, kad vyras jai būtų ištikimas, - po frazės šypteli.

- Gudrus, diplomatiškas atsakymas...

- Bet tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę.

- Jūs pats buvote ištikimas nors vienai moteriai?

- Taip, - atsako po ilgos pauzės. - Ne visada reikia sakyti tiesą ir likti ištikimam. Galima nutylėti. Geriau neskaudinti. Ir geriau nežinojimas nei karti tiesa. Žvaneckis pasakė: “Visą gyvenimą ji kartos, kad myli jus, ja tikėsite, nežinosite teisybės ir gyvensite laimingai”. Atleiskite, kad sakau rusiškai, bet lietuviškai neskamba.

- Į “Dangų” jau patekote. O gal esate vertas pragaro?

- (Šyptelėjo.) Dar nepatekau. O, siaubų nemėgstu. Geriausias siaubo filmo “Švytėjimas”. Nepatinka visokie “Vandansingai” (turi galvoje “Van Helsingą”), “Matricos”. Nenoriu nieko neigti, kiekvienas turi savo skonį. Tačiau aš nematau širdies.

- O kur Jums būtų įdomiau - danguje ar pragare?

- Netikiu nei tuo, nei tuo, nemačiau šviesos tunelio gale, netikiu Dievo egzistavimu ir pomirtiniu gyvenimu. Geriau man duokite pinigų.

- Esate azartiškas ir kazino pralošėte daug pinigų?

- (Rūkydamas papurto galvą.) Lietuvoje kazino nebuvau. Na, gal buvau girtas ir nieko nepamenu.

- Tiesa, kad kartą oro uosto muitinėje atsigulėte ir pravažiavote ant aparato, kur tikrinamas bagažas?

- Buvo. Kai su dailininku Vytautu Narbutu buvome Suomijoje. Buvome pavargę. Bet tai aš prisimenu, - juokiasi. - Tą patį kartą aš turėjau neatsargumo vežtis du galonus spirito. Galonas - daugiau nei 3 litrai. Galvojome, parduosime. Išgėrėme. Per tris dienas. Vieną galoną “padarėme” trise - aš, Faustas Latėnas ir architektas iš Peterburgo.

Nuo 20 iki 6 valandos pasakojome anekdotus. Tiesa, dar pereinant suomių muitinę, mano krepšys su galonais liko kitoje pusėje. Paprašiau paimti. Padavė. Vėliau vertėja pakraupo sužinojusi spirito kiekį, nes Suomijoje galėjau gauti dešimt metų.

- Dabar tokių “kreizų” jau mažiau. Amžius ar paisote moralės normų?

- Matyt, antra. Yra nuostatos. Atsipalaiduoju ten, kur nebus fotografų, ir žinau, kad mano nuotrauka nepateks į žurnalą su perkreiptu snukiu ar numautom kelnėmis ir...

- ... su trimis pusnuogėmis gražuolėmis greta?

- Gali būti ir taip. Kodėl ne?

- Teisybė, kad renkate mobiliojo ryšio telefonus?

- Absoliuti neteisybė.

- Ir kad sugebate taisyti senus televizorius “Banga” ir “Šilelis” - tai radau internete.

- Absoliuti neteisybė. Gaila, kad neturiu interneto, - juokiasi.

- Gyvenate, sakėte, XX amžiuje?

- XIX. Na, XX. Tarkim, Iljičiaus lemputė jau yra. Man nereikia. Yra literatūros, skaitau, - paima į rankas “Angelus ir demonus”. - Labai smagiai skaitosi. Ne, “Kodo” (“Da Vinčo kodas”) dar neskaičiau, neturiu.

- Susidaro įspūdis, kad dažnai gyvenate šia akimirka.

- Visą laiką! Neseniai iš vaizdo kasečių nuomos buvau pasiėmęs “Šogunį” - “Vyriausiąjį vadą”. Ten sako: “Rytojus neegzistuoja. Yra dabar”. Gali neatsibusti. Gal drebėjimas bus? Spitake nebuvo žemės drebėjimo. Staiga dėjo, ir tūkstančių žmonių nėra.

- Cunamis Azijoje, karas Irake, badas Afrikoje. Jus tai jaudina ar “dzin” - manęs neliečia, ir gerai?

- (Godžiai užsirūko.) Jei atvirai - tai manęs neliečia. Hitleris, Stalinas ar dar kas pasakė: vieno žmogaus mirtis - tragedija, milijonų - statistika. Žakaitienės mirtis man svarbiau nei milijonai - ten.

- Lietuviai išties humoro neturinti tauta? Kodėl dauguma žavisi primityviu humoru?

- Visą laiką kartoju: Lietuva - agrarinė šalis. Turbūt apie 70 procentų gyvena provincijoje ir, išskyrus televizorių, neturi jokių atrakcijų. Jiems reikia viską pateikti “sugromulavus”, ką sėkmingai daro didžioji dalis humoristų.

- Kodėl savo humorą skiriate mažesniajai daliai?

- Kodėl jie turi kentėti? Matome reitingus, žinome, kad kažkas ir tai žiūri.

- O kodėl taiklia, bet ciniška fraze kartais mėgstate “suvalgyti” savo pašnekovus?

- Tai žmogaus įžeidimas. To stengiuosi nedaryti. Nebent būna tokių vakarėlių... - šypteli. - Na, žinote, kokių, kur žmogus po to ryte gali nieko ir neprisiminti arba lengvai pereina į “tu”. Labai nepatinka tokie žmonės. Iškart tapšnoja per petį: papasakok anekdotą, einame išgerti...

- Esate atsargus ir nelengvai prisileidžiate žmogų.

- Taip. Užtenka kelių frazių ir supranti, ar gali bendrauti. Pasitikėjimas - laiko klausimas.

- Kodėl nesiskutate? - Vytautas kaip visada pastaruoju metu buvo su kelių dienų barzda.

- (Šypteli.) Pirma: praktiška - sutaupau laiko ir pinigų. Na ir... Jūs irgi nesiskutate.

- Jus kažkaip sunku įsivaizduoti einantį išpažinties.

- Neturiu nuodėmių. Viskas, kas žmogiška, - ne svetima, - pasitikinčiai ir teatrališkai. - Na, nebent... O kas iš mūsų vaikystėje nėra ko nors pavogęs: kojinių, likerio butelio... - parodo rankovę, kur slėpė butelį.

- Kokia Jūsų svajonė jau neišsipildys?

- Niekada nebūsiu Brunėjaus sultonu, kosmonautu... Nemokėčiau milijonų, kad mane nuskraidintų į Mėnulį. Nežinočiau, ką ten veikti. Man Mėnulis įdomesnis iš čia. Aš negalėčiau to čiupinėti. Tai kaip ekstremalus sportas - jis netraukia, nors jo nebandžiau. Nenorėčiau leistis kalnais, šokti iš sraigtasparnio - matau tą vaizdą. Man gražiau pamatyti tą vaizdą iš šalies.

- Jūs - bailys?

- Manau, kad taip.

- Turbūt daug kas klausė, bet įdomu, o ko labiausiai bijote?

- Neklausė, - užsidega aštuntą cigaretę. - Bijau būti suluošintas girto vairuotojo. Nenoriu ir bijau atsidurti nereikiamu laiku ir nereikiamoje vietoje. Bijau būti nušautas.

- Meilė tėvynei egzistuoja?

- Apie tai nekalbama.

- Meilė išties akla?

- Kažkurį laiką. Nors ji gali tęstis visą gyvenimą. Po to gali likti įprotis, prisirišimas, normalūs santykiai.

- Didžiausia Jūsų klaida?

- Pirmos vedybos. Po pusmečio išsiskyriau. Jaunas buvau, norėjau kažką išbandyti, gal išeiti iš namų?

- Ką darytumėte, jei sužinotumėte, kad gyventi liko tik valanda?

- Prigerčiau. Vienas.

- Jei tik diena?

- Smagiai prisigerčiau.

- Savaitė?

- Susirinkčiau visus pinigus ir išvykčiau į prancūzų Polineziją. Ir ten daug ir labai smagiai prigerčiau.