Nuo pat ankstyvos paauglystės visą savo laisvalaikį ji skiria sunkiai sergančių vaikų kasdienybei praskaidrinti ir gyvybėms gelbėti. Jos inicijuotos socialinės akcijos likimo nuskriaustiems vaikams jau surinko daugiau nei 300 tūkst. eurų. Sunku nuspėti, ką ji dar gali nuveikti ateityje. Kaip prognozavo apdovanojimų „Lietuvos garbė“ kūrėjai, Ieva – Lietuvos viltis.
Ištrauka iš A. Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“
- Esi žinoma dėl savo inicijuotų socialinių projektų. Kas dar šiuo metu vyksta tavo gyvenime?
- Įkūriau VšĮ, kuri vadinasi „Ne apie mane“, ji tęs mano pradėtą socialinę veiklą. Taip pat mokausi dvyliktoje klasėje. Po pamokų dirbu aukle, likusiu laiku savanoriauju. Tai man tikriausiai yra būtina kaip oras. Vaikai – labai dideli mano mokytojai. Šeimoje, kurioje dirbu aukle, vienas iš dviejų berniukų serga cukriniu diabetu, kaip ir aš. Kalbu jam ne iš knygų, bet iš savo patirties, jis mato suaugusio žmogaus pavyzdį, kad nėra toks vienintelis.
- Papasakok apie savo vaikystę.
- Nuo mažens sergu pirmojo tipo cukriniu diabetu, buvau tėčio labai lepinama. Turėjau viską, ko man reikėjo. Žinojau, kad svajonės pildosi, kad tėtis gali jas paversti tikrove, jeigu tik jam pasakai. Mama buvo ta griežtoji šeimos pusė, kuri mane pastatydavo į vietą. Jos buvau kaip armijoje auginta. Ta mano disciplinuotoji pusė atsiskleidžia, kai būnu su vaikais, padeda karatė treniruotėse. Kita vertus, turiu labai daug tėčio savybių.
- Sulaukusi šešiolikos, po dešimtos klasės iš gimtosios Plungės persikėlei į Vilnių.
- Taip. Neišvažiavau, kaip dauguma, į konservatoriją ar ieškodama geresnės mokyklos. Mokausi profesinio rengimo centre. Daug kas mane dėl to labai peikė, sakė, kad darau nesąmonę. Neturėjau čia nei giminių, nei draugų. Jaučiau, kad man reikia išvažiuoti. Plungė yra labai mažas miestas, ten kiekvienas apie tave žino daugiau, nei tu pats apie save.
O aš buvau ne ta, kuri sąžiningai lankydavo pamokas, šiek tiek kitaip gyvenau, ne visi mane suprato. Savaitgalius leisdavau Kauno klinikose su vaikais, kurie serga vėžiu. Nesakau, kad važiuodama gyventi į sostinę nuo kažko bėgau – bėgau į kažkur. Dabar Vilniuje man labai įdomu. Tai didelis miestas, kitokie žmonės, daugiau galimybių. Vaikai, pas kuriuos važiuoju, yra arčiau.
- Mama į tokius tavo paaugliškus troškimus reagavo teigiamai?
- Manau, ji norėjo mane apsaugoti, nes aš jau keturiolikos būdama mačiau tokių dalykų, kokių geriau išvis nematyti, jeigu nesergi. Mama kartais neleisdavo manęs į ligoninę, nes aš dažniausiai išvažiuodavau savaitgaliui arba visam šeštadieniui. Autobusu važiuodavau tuos tris šimtus kilometrų į ligoninę, vakare grįždavau atgal. Juk tai kainuoja.
Kai mama nebeduodavo pinigų, kad neišvažiuočiau, nustojau pietauti mokykloje. Per savaitę sutaupytus pinigus skirdavau kelionei. Dabar, kai pusę dienos auginu ne savo vaikus, kurie man – kaip savi, labai abejoju, ar leisčiau Aidui ar Rytui vos sulaukus trylikos važiuoti vieniems tris šimtus kilometrų kažkur, kur yra daug skausmo, mirtis.
Mama suprato, kad jeigu mane išleis, aš važiuosiu, jeigu ne – važiuosiu vis tiek, tik mes susipyksime. Geri santykiai jai buvo svarbiau, todėl po kurio laiko, pamačius, kad mokslai ir treniruotės dėl mano savanorystės nenukenčia, draudimai važiuoti į klinikas baigėsi.
- Kaip tavo gyvenime atsirado savanoriškas darbas?
- Nuo mažens savo pavyzdžiu mane to mokė tėtis. Jis buvo žmogus, kuris mažai kalbėdavo, bet visada sakydavo tik tiesą. Buvau penktoje klasėje, kai tėtis mirė. Jis buvo mano autoritetas, nors tuo metu aš to ir nevertinau. Tik dabar kartais grįžtu į kai kurias pamokas, kurių jis tada mane mokė. O mano mama dirba dėvėtų drabužių parduotuvėje.
Kai parsiveža naujų prekių, daug drabužių būna netinkami parduoti, tokius paprastai išmeta. Tėtis geriausius iš jų veždavo į kaimą ir dovanodavo arba už centus parduodavo žmonėms, kurie neturi už ką nusipirkti drabužių. Pats tam skirdavo labai daug laiko, nors nieko neuždirbdavo.
Kadangi tokį tėčio elgesį mačiau nuolat, man tai atrodė natūralu, maniau, kad taip visi daro. Dabar jau žinau, kad taip nėra. Mano savanorystė prasidėjo nuo to, kai aš pati gulėdama ligoninėje dėl diabeto susipažinau su mergyte Auguste, kuriai neseniai buvo pašalintas galvos auglys, atsiradęs dėl akies nervo šalinimo operacijos. Ji buvo metų ir vienuolikos mėnesių, dar visai mažytė, tačiau su ja ir jos mama labai susidraugavome.
- Kiek tau metų buvo?
- Dvylika ar trylika. Tai buvo šventinis laikotarpis – laikas, kai vyksta stebuklai. O aš visada norėjau turėti jaunesnį brolį arba sesę, nes myliu vaikus. Ši nauja pažintis man prilygo tam dideliam kalėdiniam stebuklui. Augustės mama Jolita paaiškino, kad jos dukrytei vėžys, netrukus aš jau lankiau ją Onkologijos skyriuje, eidavau su ja pažaisti, išleisdavau mamą į parduotuvę.
Vėliau Augustės mama prasitarė, kad mergaitei reikia labai brangaus gydymo. Lietuvoje tokiems vaikučiams mažai vilčių pasveikti. Be to, mažylei buvo kilusi grėsmė apakti. Galvoju, kad jei man tada būtų buvę septyniolika ar aštuoniolika metų, nebūčiau nieko panašaus padariusi, tuo metu valdė mano jaunatviškas protas. Protas žmogaus, kuris dar neturėjo gyvenimiškos patirties. O aš galvoju: vaikas serga, reikia pinigų, vadinasi, būtina tuos pinigus gauti, kitaip ir būti negali, juk nuo to priklauso, ar ji gyvens, ar ne. Aš ją nufotografavau.
Augustė buvo be galo gražus vaikas: didelės, putlios lūpos, rudos akys nuotraukoje kontrastavo su didele ligoninės pižama, buvo matyti plika galvytė po operacijos. Graudu žiūrėti. Nuotrauka pasidalijau „Facebook“, kaip tuo metu suvokiau, taip aprašiau Augustės istoriją, žmonės tuoj pat sureagavo. Pradžia buvo tokia: sugrįžau iš ligoninės, buvo pavasaris, atsimenu, labai lijo.
Išsispausdinau lapus su ta pačia nuotrauka, pasiėmiau geriausią draugę į kompaniją ir mes ėjome pas kaimynus, barškinome jiems į duris, pasakojome Augustės istoriją. Prašėme aukų. Namo grįžau visa sulyta ir su 50 litų. Mama sakė: „Ieva, ar tu kvaila? Tau reikia 300 000, o tu turi tik 50 litų. Ar supranti?“ Suveikė mano jaunatviškas maksimalizmas, nesupratau, kaip ji gali taip sakyti, juk Augustė gyvens, tikrai pasveiks, o tam reikia visų mūsų pagalbos.
Nuo to laiko, kai susipažinome su ta šeima, buvo praėję du mėnesiai. Mergaitė iš naujo mokėsi kalbėti, mane vadino sese. Man Augustė buvo labai brangi. Galvojau, viską padarysiu, kad tik ji gyventų. Matyt, kai teisingai paleidi žinutę, su vien tik gerais ir tyrais, tokiais vaikiškais tikslais, negali nepasisekti. Žmonės paaukojo daugiau nei reikėjo, Augustei dabar jau šešeri metai. Sveikata, kiek šiai dienai įmanoma, yra gera, mergytė mokosi rašyti Brailio raštu, dėl to labai džiaugiuosi. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su sergančiais vaikais.
Daugiau apie didžiausias I. Krivickaitės iš savanorystės gautas pamokas bei apie tai, kaip paauglei pavyko vaikams surinkti šimtus tūkstančių eurų paramos sergantiems vaikams, sužinosite perskaitę knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų".
