Buvusi ŽTSI vadovė šių metų spalio mėnesį buvo išrinkta į Seimą. Vietą, kurioje, anot jos, galioja aukščiausi etikos standartai. Tai pasakytina ne tik apie elgesio normas, bet ir apie Seimo narių pasirenkamus įvaizdžius.
Atrodytų, saviraiškos laisvė valdžios institucijoje yra griežtai ribojama, tačiau noro keistis ir eksperimentuoti su skirtingais įvaizdžiais D. Šakalienė sako nebandysianti slopinti. Juk pokyčiai ir rūpinimasis savo išvaizda jai – lyg terapija.
– Esate ryški asmenybė, tą puikiai atspindi Jūsų drąsa ir noras stebinti skirtingais įvaizdžiais. Kalbant apie plaukų spalvą – ji per pastaruosius metus keitėsi ne kartą. Ar visuomet taip eksperimentavote?
– Turbūt keista, bet nuo vaikystės visuomet norėjau būti normali, tokia kaip visi, tik niekaip nepavykdavo. Galiausiai supratau, kad esu „neformatas“, tad tiesiog darau tai, kas man patinka, žinoma, gerbdama kitų žmonių teisę nebūti traumuotiems ekscentriškų įvaizdžių.
Pirmąsyk plaukų spalvą pakeičiau 12 klasėje ir labai tuo džiaugiausi – mano kaštoninė į pilkšvumą natūrali spalva neatitiko mano savijautos, o tuo metu jaučiausi įsimylėjusi, kupina šviesos – tad ir plaukai turėjo būti šviesūs.
Bemaž ketverius metus buvau trumpaplaukė blondinė, kol ėmiau lauktis. Cheminės plaukų dažų medžiagos gali patekti į kraują ir į placentą, tad tuo laikotarpiu tiesiog trumpai kirpausi ir nesirūpinau plaukų spalva – nėštumas buvo labai sunkus, teko praleisti nemažai laiko ligoninėse, svarbiausia buvo išsaugoti mažutėlį.
Sūnelis išmoko kalbėti labai anksti ir savo nuomonę, kaip juokaujame namuose, turėjo dar būdamas mamos pilve – tad būdamas pusantrų metų pasakė, kad tamsi mamytė jam nepatinka.
Radikali feministė turbūt pasibaisėtų, koks patriarchalinis stereotipas apie blondines, bet psichologiškai šviesūs plaukai išties sušvelnina veidą, žmogus atrodo švelnesnis, taikesnis – kai kurie dalykai užprogramuoti mūsų instinktuose. Taigi, mama tapo šviesiaplauke ir vėl. Vėliau tiesiog ieškojau plaukų spalvos ir kirpimo, kurie būtų patogūs, nereikalautų daug priežiūros ir kartu pataisytų ūpą ryte, kad paskendusi darbuose visgi jausčiausi smagiau.
– Matėme daugybę skirtingų jūsų įvaizdžių. Ar noras keistis aplanko impulsyviai?
– Didieji pokyčiai įvyko būtent dėl to paskendimo darbuose – esu darboholikė. Tai visai ne buitinis terminas, aš iš tiesų esu priklausoma nuo darbo. Galiausiai, 12-14 valandų darbo režimas davė skaudų rezultatą.
O kur dar atsakomybė už organizaciją ir darbuotojus, nuolat tekdavo sukti galvą kaip užtikrinti jiems orų atlyginimą ir patogias darbo sąlygas.
Nesveika per daug stengtis, juokelis apie nuvarytus arklius tikrai tiesa – tad nors kalbame apie stilių ir spalvas, prašau Jūsų, mielos moterys, nenužudykite savęs darbu ir darboholizmu. Kaina gali būti Jūsų gyvybė.
Prieš pusantrų metų man buvo diagnozuota onkologinė liga, užleista, jau pažeidusi organizmą tiek, kad ir po gydymo liko vidutinio sunkumo negalia. Bet tą dieną, kai sužinojau kas gi man yra – supratau, kad negalima numirti dabar, kad tai būtų tokia kiaulystė mano paauglystę išgyvenančiam vaikui, mano kantriam vyrui, negalima.
Plaukai ir taip slinko, jau buvau atsisakiusi sidabrinės spalvos, bet ilgų plaukų išlaikyti nebuvo įmanoma, tad nuostabi meistrė Vilma, pas kurią nusivežė mama, pasiūlė pažaisti ilgiu ir spalvomis. Tada pirmąsyk gyvenime išdrįsau pasidaryti pankišką šukuoseną, džiaugiausi nerealiai. Vilma jaudinosi, ar nesigailėsiu taip drastiškai pasielgusi.
Rūpinimasis savo išvaizda, ypač mums, darboholikėms, turi terapinį poveikį – išmoko mylėti save, džiaugtis mažais dalykais, prisiminti kaip gera žaisti princeses. Man tai labai padėjo.
– Nebijote eksperimentuoti net ir dabar, būdama Seimo nare?
– Manau, kad svarbu atskirti du dalykus – pareigas ir norus, darbus ir malonumus. Mes, lietuviai, labai dažnai apskritai pamirštam, kad ne viskas gyvenime valdoma žodelio „reikia“, kad galima, reikia, sveika turėti norų, juos įgyvendinti ir tuo mėgautis.
Mano pareiga yra atsakingai, sąžiningai ir efektyviai dirbti Seime, įgyvendinti tiek savo programą, tiek įdėti visas pastangas, kad Vyriausybė kokybiškai įgyvendintų socialinės politikos programą. Ir čia nėra eksperimentų, tik atkaklus darbas.
Bet tam, kad kokybiškai dirbčiau, turiu gerai jaustis, psichologinė sveikata taip pat svarbi – todėl žaidimas plaukų spalva ar drabužių stiliumi padeda tiek man nepamiršti, kad esu žmogus, tiek visuomenei nesuniveliuoti Seimo narių į kažkokią pilką beveidę biurokratišką masę. Bent jau kolegos, su kuriais bendrauju, „serga“ už problemas, kurių spręsti atėjo, ir plenarinėse sesijose ar komitetų posėdžiuose nenustoja būti žmonėmis – vieni emocingi, kiti santūrūs, vieni ryškūs, kiti nelabai.
D. Šakalienės išvaizdos pokyčiai – DELFI fotogalerijoje:
– Koks įvaizdis Jums buvo artimiausias širdžiai?
– Sidabriškai balta plaukų spalva, vienareikšmiškai. Kai sugalvojau taip nusidažyti plaukus, Lietuvoje toks įvaizdis dar buvo labai neįprastas, net Lietuvos televizijos stilistės atėjus į laidas vis sakydavo, kad man tos šaltos žilos garbanos netinka, kad jos atrodo netikros.
O man žiauriai patiko, kartu tai buvo savotiškas protestas – kodėl protinga moteris, profesionalė, stiprios organizacijos vadovė turi atrodyti kaip verslo klasės reklamų herojė, kuriose beveidis business įvaizdis slepiamas po žodžiai elegantiška klasika?
Kuo labiau mane skatino laikytis „vadovės įvaizdžio“, tuo labiau jaučiausi spraudžiama į uniforminį stilių – tad sidabriniai plaukai ir „olialia“ stiliaus garbanos mane labai pradžiugino. O tada visi pamišo dėl žilų plaukų ir ramiai jaučiausi mainstreamo dalimi.
– Kalbant apie stilių – kaip manote, ar politikai yra spraudžiami į rėmus? Apranga, be abejo, turi būti formali ir reprezentatyvi, tačiau atrodo, kad Seime individualumui itin ankšta.
– Yra, oi, kaip yra. Turime įvairiausių variantų – nuo itin konservatyvių natūralaus grožio šalininkių iki ryškių ir stilingų moterų.
Nuoširdžiai žaviuosi kolegėmis, kurios nesileidžia spraudžiamos į jokius rėmus, pavyzdžiui, liberalė Aušrinė Armonaitė yra kieta profesionalė ir kartu žavi moteris, stipri, nepriklausoma ir ryški. Arba konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, nuo kirpimo iki stilingų suknelių – super. Nuoseklų santūrų stilių įkūnija Rūta Miliūtė ar Monika Navickienė, manau, kad diplomatinio protokolo specialistai joms negailės pagyrų.
Seimas yra darbo vieta, kuri įpareigoja laikytis aukščiausių etikos standartų, tačiau asmenybė ir stilius yra mūsų saviraiškos laisvė, kurios negalima varžyti dirbtinai įkalinant Seimo nares patriarchaliniuose puritoniškuose stereotipuose.
