Sekmadienio popietę šį klausimą uždavė ir kūrybos agentūros „AdMajesty“ bendrasavininkė, tinklaraštininkė bei žurnalistė Rimantė Kulvinskytė. Feisbuke mintis išliejusi Rimantė pažėrė retorinių klausimų: „Kuri eglė geresnė: visus iki galvos apsvaigimo sukanti Kauno, didinga, po skraiste minias apglėbianti Vilniaus, ar ta, kreivoka, kiek išretėjusiomis šakomis, ta, kurią iš miško parnešė senelis?
O kuri įžymybė labesnė – žavingoji ir verslioji Daina Bosas, kurios spintoje Statkevičiaus daugiau nei pas Statkevičių, ar smarkioji ir iškalbingoji Zita Kelmickaitė, kurios podėliuose – skudučiai ir knygos apie duonos kepimą? Kuri iškilesnė – apvalumais iškili Oksana Pikul ar Beata Tiškevič, vieną po kitos organizuojanti iškilias socialines akcijas?
Kas geriau – creme brulee „Stikliuose“ ar sausainiai „Gaidelis“ su sviestu ir saldžia juodąja arbata pas močiutę?
O kur smagiau – n-tajame „Sel“ atsisveikinimo koncerte ar su vaiku šokant pagal jo puodais barškinamą melodiją? Kur šilčiau – „viskas įskaičiuota“ paplūdimyje Turkijoje ar ilgai laukto žmogaus glėbyje Vilniaus oro uoste?
Sunku apsispręsti, ar ne? Todėl, kad tai neįmanoma“.
Gausybę palygnimų išliejusi R. Kulvinskytė dėstė toliau: „Visos situacijos yra savaip geros, visi žmonės – ypatingi, bet kodėl gi mes nuolatos lyginame daiktus ir save su kitais? Nuo pat pirmų žingsnių mes „nuo kažko atsiliekame“, visada atsiranda greičiau bėgantis, geriau piešiantis, geresnę atmintį eilėraščiams turintis vaikas. Po to – sėkmingesnis kolega, daugiau uždirbantis draugas, mažiau svorio priauganti draugė, amžinai jauna pusseserė... Galėčiau tęsti ir tęsti.
Taip, lyginti save su kitais yra prigimtinė mūsų savybė. O mūsų visuomenė yra linkusi garbinti tobulumą. Bet tobula nuotrauka žurnale ar socialiniuose nuotraukose nepapasakoja visos istorijos ar jos užkulisių: šviesos išlygina raukšles, kompiuterių programos ištrina spuogelius, o mes, žurnalistai, dažniau renkamės pasakoti sėkmės istorijas su laiminga pabaiga. Bet tai nereiškia, kad kitokių jų ir būti negali.
Savęs lyginimas su kitais – visada neteisingas. Juk dažniausiai lyginame geriausias kitų žmonių puses su savo prasčiausiomis. Šviesą su šešėliu.
O ir matavimo vieneto nei grožiui, nei gėriui – niekam, kas nėra išreikšta skaičiais, nėra. O kur dar tas brangus laikas, kurį mes išleidžiame diskusijoms, apie tai, kuris yra -esnis?! Kiekvieną dieną Dievulis mums duoda brangių 86,400 sekundžių. Ir net vienos jos iššvaistymas savęs lyginimui su kitais yra viena sekunde per daug.
Kiekvienas mūsų yra per unikalus, kad objektyviai galėtume save lyginti su kitais. Talentai, gamtos dovanos, pasiekimai ir nuveikti darbai sukuria ypatingą vertę tiek mums patiems, tiek visam pasauliui. Kas gali juos įkainuoti ar uždėti medalius?
O prarasti galime ne tik juos: lygindami ir lygindamiesi mes tikrai nesukuriame niekuo, verčiau prarandame. Ir ne tik brangų laiką. Prarandame pasididžiavimą savimi ir orumą, prarandame motyvaciją gyventi ir aistrą kurti.
Ir, kas baisiausia, šioje nuostabioje planetoje – milijonai žmonių, veiklų ir dalykų, kuriuos galima lyginti. Ir visada atsiras kažkas, už ką būsi prastesnis. Ir vietoje to, kad sutelktume savo dėmesį į kažkieno eglutę, gal metas tinkamai papuošti savąją ir dar energijos skaniai vakarienei su draugais sutaupyti?
Lyginimas visada baigiasi pagieža. Kitų atstūmimu ir nemeile sau. Lyginimas atima iš mūsų džiaugsmą.
Varžytis reikia, bet gal palikime tai sportininkams. Gyvenimas nėra lenktynės, ir kuo greičiau tai suvoksime, tuo greičiau ištiesime vienas kitam ranką. Ir nueisime pakrykštauti prie Kalėdų eglutės, net nesusimąstydami, kuriam mieste ji gražiausia“.
DELFI kviečia pasigrožėti Vilniaus ir Kauno eglutėmis:
