Iš viešumos dingęs A. Sutkus vėl paėmė į rankas fotoaparatą: tos akys

Užsukus už namo kampo pasitinka durys, pro kurias veržiasi šviesa. Užeiname. Jas pravėrus pirmiausia pasitinka lubas siekiančios lentynos, grūste prigrūstos įvairių dėžučių, aplankų, knygų ir albumų. Kai kurių kraštus puošia užrašai, žymintys datas arba vietas. Tik vėliau šioje, daugybę istorijų saugančioje, erdvėje nusišypso ir maloniai svečius nužvelgia fotomenininkas, nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus.

Fotografijoje užšifruotas likimas

Pasisveikinęs A. Sutkus žvilgsnį įsmeigia į jam atneštas nuotraukas. Tai išryškinti jo naujausios fotosesijos kadrai. „Jos biografija – nelabai lengva. Tos akys“, – vienas sau taria Antanas.

Jau dvidešimt metų Antanas nebefotografuoja, tačiau visai neseniai sutiko savo kieme įamžinti Aleksandro Pogrebnojaus kolekcijos modelį. „Kai pradėjai fotografuoti, lakstei kaip jaunystėje, net lazdelės nebereikėjo“, – šyptelėjo Aleksandras, tačiau jo juokelio į aplinką įneštas šypsenas greitai sutramdė A. Sutkaus rimtumas.

Paklausus, kaip A. Sutkus, žvelgdamas į merginos nuotrauką, pamatė jos akyse užšifruotą patirtį, jis gūžtelėjo pečiais. „Nežinau. Fotografuodamas tai pajutau ir norėjau parodyti. Galiu suklysti, bet galiu ir neklysti, – atsiduso menininkas, tačiau nedvejodamas atsakė į kitą pasmalsavimą apie modelio atskleidimą. – Jo nereikia atskleisti, jį reikia pamatyti, pajusti, būti jautriu žmogumi. Jei jį pajunti, tai ir atsiskleidžia. Reikia laiko. Jūs tik pažiūrėkite, olimpinius čempionus, aukso ir sidabro medalininkus, skiria viena tūkstantoji sekundės. O čia turime visą sekundę, net daugiau. Ir ją galime pakartoti.“

Per pastaruosius dvidešimt metų A. Sutkus fotoaparatą į rankas buvo paėmęs vos kelis kartus. Dabar, fotografuojant A. Pogrebnojaus modelius, ir prieš ketverius metus, Londono olimpinių varžybų metu. „Jau atpratau nuo fotoaparato... Čia man atnešė (nuotraukas – DELFI), tai labai įdomu pažiūrėti“, – neslėpė Antanas, pokalbio metu vis tyrinėdamas ką tik atspausdintus kadrus.

Ir visai nesvarbu, kad šio vyro rankose fotoaparatas tampa kūno dalimi. Abu kartus fotosesijos jam kėlė didžiulį stresą, atnešė keletą nemigo naktų ir net nervinį išsekimą, pasibaigusį nualpimu. Vis dėlto jis sutiko įamžinti kelis A. Pogrebnojaus „Heart Of Cave“ (liet. „Urvinė širdis“) kolecijos modelius.

Istoriją ir išgyvenimus savo nuotraukose saugantis A. Sutkus nesutinka, kad šie kadrai – mados fotografija. „Nereikia jos vadinti mados fotografija, – rėžė ir trumpam nutilo Antanas. – Drabužiai labai daug pasako. Drabužis – 40 procentų personažo, čia kaip teatre. Na, pagalvokite, vien tik įsijungus kokį indų filmą. Pats filmas gal toks tik „ai“, bet kokie drabužiai!“

Fotografija neturi laukti

Dabar A. Sutkus domisi faktais paremtomis istorijomis, peržiūrinėja istorinius filmus ir analizuoja, kaip menininkai juose perteikė tą, jų akimis, tikrą realybę. Paradoksalu, tuomet, kai pats A. Sutkus į pasaulį žvelgė pro fotoobjektyvą, vyraujanti santvarka neleido matyti ir rodyti taip, kaip buvo. Sovietmečio valdžios organų menininkams dedami rožiniai akiniai slėgė daugelį, A. Sutkus – ne išimtis.

„Darydavome kokių 500 fotografijų parodą, iš kurių 80 būdavo tokios, kokių reikėjo valdžiai. Visos kitos buvo tokios, kokių reikėdavo mums. Ir žmonės plūsdavo į tas parodas, – prisiminimais dalijosi A. Sutkus, įsitaisęs odinio krėslo šone ir gurkšnodamas balintą kavą. – Užtat iki šiol gyvenu iš archyvų. Kai mane kartą „nušukavo“ Maskvos centro komitete... Daugelio juostelių net neryškindavau, nes žinojau, kad mano dirbtuvės retkarčiais aplankomos.“

Jo studijoje stalai ir lentynos nukrauti fotografijomis. Iki šiol Antanas turi kuo nustebinti jo talento gerbėjus savo saugomais lobynų perlais. Ir stebina. Ir žiūrovai džiaugiasi. Tačiau Antanas neabejoja – fotografija neturi laukti. „Jų laikas buvo anas. Deja. Tinkamai pateikta fotografija turi išeiti iš karto“, – atsakė ir nuleido akis žemyn.

Anuomet menininkai dažnai atsimušdavo į sieną, tačiau ne visus tai stabdė. „Žinote, fotoaparatas yra laiko mašina. Pažiūrėkite, kiek istorijų pasako fotografijos ir kaip lengva keliauti žiūrint į jas“, –atsiduso Antanas.

Pokalbio tema pasisuko apie realybę, kurią pateikiant pro fotomenininko akies stebėjimo lauką, rodos, labai nesunku suklastoti. A. Sutkus tikina, kad kiekvienas fotografas ją kuria savaip, jis – taip pat: „Visi turime susikūrę kažkokį pasaulio vaizdinį. Turbūt nepažįstu menininkų, kurie yra patenkinti esamu gyvenimu. Bet svarbiausia, kad tos realybės fotografija turi būti įtaigi“.

Žmogus ir fotografija

Fotografija turi išliekamąją vertę, pasakoja istorijas. Drabužis daug laikinesnis, tačiau A. Pogrebnojus įsitikinęs, kad juo galima atskleisti visiškai kitokius dalykus. „Drabužis – kaip kostiumas teatre. Žinote, mes dažnai juokiamės su Oskaru (KO. Koršunovu – DELFI). Aš jam sakau: Oskarai, o tu žinai, kad po penkiasdešimt metų niekas neatsimins tavo spektaklių. Jie prisimins tik fotografijas su mano kostiumais iš tavo spektaklių, – nusijuokė šalia A. Sutkaus įsitaisęs A. Pogrebnojus, pokalbio metu akylai „surenkantis“ kiekvieną fotomenininko mintį. – Taip, fotografija fiksuoja laiką, o joje dažnai būna ir drabužis, tačiau tas laikas gali būti visai kitoks nei atrodo. Bet nuotraukoje veikia ne drabužis, o žmogus. Normalioje fotografijoje drabužis visuomet lieka antrame plane.“

Drabužis būtų nieko vertas be žmogaus. Tačiau kam gi fotografavimo proceso metu tenka didesnis krūvis? „Prie ko čia modelis? Žiūrėkite, sėdžiu sau ramus ir šypsaus (rodo į priešais sėdintį fotografą). Mes anksčiau jaunystėje taip kalbėdavome, kad reikia išfotografuoti tris tuščias juosteles su vienu žmogumi, tada fotoaparatą padėti, nueiti pavalgyti, parūkyti ar išgerti ir tik tada pradėti iš tikrųjų fotografuoti“, – ramiai ir vis padarydamas trumpas tylos pauzes dėstė Antanas.

Modelis Marija Stonkutė, pozavusi Antanui su Aleksandro naujausios kolekcijos „Heart Of Cave“ drabužiais, nuotraukose tarsi iškeliavusi laiko mašina atgal į praeitį. Švelnūs achromatiniai tonai nuotraukoms prideda šarmo ir įsivaizduojamą dulkių sluosnį, kurį norisi liesti ir pačiupinėti.

Naujausia A. Pogrebnojaus kolekcija dienos šviesą išvys gruodžio pradžioje.