2013-ųjų gruodį už R. Hasanovo ištekėjusi B. Tiškevič dar šių metų vasario mėnesį prisipažino, jog jiedu pasuko skirtingais keliais.
Tąkart DELFI susisiekus su B. Tiškevič, moteris patikino, kad asmeninis gyvenimas tuo ir yra nuostabus, jog yra asmeninis ir nuo tolimesnių komentarų susilaikė.
Štai, ką sekmadienio popietę ilgame ir atvirame laiške feisbuko bičiuliams ir sekėjams rašė garsi moteris:
„Šiom dienom vaikštau Vilniaus gatvėmis, sustoju prie šviesoforo šiltoje mašinoje, kur groja nuostabi muzika ir, matau, kaip per perėją eina sušalusi ir liūdna Beata, kuri nieko nė nenutuokia apie šią akimirką.
Matuojuosi parduotuvėje spalvotą plaukimo kepuraitę ir matau, kaip pro vitrinas prasliūkina paniuręs mano veidas, rankose laikydamas maišą, pilną pilkų megztinių. Praskrieju pro piceriją, juokdamasi su drauge ir išvystu, kaip už lango sėdžiu aš, prieš mane – žmogus, su kuriuo viskas nutrūkę ir mes iš tos nevilties nei valgyti galime, nei kalbėtis – tad kiekvienas atskirai skaito kečupų sudėtis.
Prieš metus išsiskyriau. Per tuos metus sutikau labai daug besiskiriančių, ką tik išsiskyrusių žmonių ir, supratau, koks tai didelis ir gąsdinantis įvykis. Mano psichoterapeutė man sakė, kad kažkur skaitė, kad po skyrybų turi praeiti pusė laiko tiek, kiek buvote kartu – tada atslūgsta skausmas.
Laiką po skyrybų prilyginčiau laikui galingoje skalbimo mašinoje, kuri gali rūbus išdžiovinti iki visiškai sausų. Tai taip ir pasiskalbiau.
Pirmos savaitės buvo super. Atradau savyje moterį vėl. Visokie spalvoti lūpdažiai, suknelės, staiga atsiradusių vyrų dėmesys. Buvęs partneris – grybas, išvis nesupranti, kaip galėjai su tokiu būti. Vėliau įsiveli į santykius su kokiu visiškai priešingu žmogumi.
Ir jis būna nuostabus. Pasiryžęs. Galbūt net įsimylite vienas kitą. Bet visada yra didelis BET. Kuris prikelia iš lovos naktį, nerimu veja bėgti iš to glėbio, daug baimių, labai daug baimių. Jautiesi esantis viena didelė pūliuojanti žaizda, kurią nori užklijuoti pleistru.
Čia mane supras tik tie, kurie vienąkart gyvenime ištarė tą didįjį TAIP ir juo labai labai tikėjo. Aš taip tuo tikėjau! Jaučiau pačią didžiausią pasaulyje meilę. Niekuo netikėjau labiau, nei tuo TAIP. Net Kalėdų seneliu. Ir, kai tas TAIP sugriūva, tu nebetiki niekuo. O viskas, kas susiję su meile, švelnumu, šiluma, viskas, kas nedestruktyvu, labai juokina ir išspaudžia ciniko šypseną. Ir tada gali labai skaudžiai sudaužyti tuos, kurie šalia. Ir, kurie tave myli. O tada, kaip tyčia, tave myli labai stipriai.
Aš taip bijojau, kad mane smerks visuomenė, tėvai, draugai, – pati save labai smerkiau, kad nutraukiau didžiausią savo gyvenime pažadą. Iki šiol žvelgiu į save su įtarumu – kaip į nelabai stabilų asmenį santykiams. Nežinau, ar su tokiu prasidėčiau.
Bijodama smerkimo, nesąmoningai šaukiau, įrodinėjau, kartojau, kad tu gali būti vienas, vienam būti jėga, vienam nuostabu, vienas vienas vienas. Nors pati to bijojau klaikiai. Bet man teko.
Viena atradau keliones. Viena susipažinau su daug žmonių. Viena juokdavausi, dainavau, šokau skirtingų šalių baruose, viena rašiau, kūriau, verkiau.
Nuvykusi į Berlyną, po skyrybų praėjus 7 mėnesiam, pirmąkart dėl jų verkiau. Supratau, kad, po galais, man liūdna, aš gedžiu! Man labai labai skauda. Aš susifeilinau. Aš nepateisinau savo lūkesčių.
Užėjo toks neįmanomas ilgesys tam brangiam žmogui. Nebegalvojau, kad grybas. Prisiminiau pačias geriausias mūsų akimirkas, kurių buvo labai labai daug. Viską, ką jis man dave ir kam paskatino. Besąlygišką meilę, kurią vienas kitam skyrėme. Dovanas, kurias pirkdavome vienas kitam iš paskutinių pinigų. Visas sienas, santvarkas, stereotipus, problemas ir duobes, kurias įveikėm. Mes buvome labai labai stiprūs. Ir sudužom lygioj vietoj.
Ėjau Berlyno ubahnais ir blioviau. Kasdien vis mažiau. Aš išliūdėjau savo skausmą. Išjaučiau jį. Neleidau to sau Vilniuje, nes nuolatos raminau aplinkinius, tikinau, kad man viskas gerai, kad skyrybos – vienas lengviausių dalykų mano gyvenime. Ir bandžiau save įtikinti tuo.
Saugojau žmones nuo savo didelio kaip žvėris skausmo. Mano gyvenime buvo tik du žmonės, kurie sugebėjo atlaikyti mano skausmą, neviltį, palūžimą, liūdesį, pyktį – tai geriausia draugė ir psichoterapeutė. Kiti labai išsigąsta.
Ir tada pradėjau save kurti iš naujo. Visada pažinojau save kaip į melancholiją linkusią bailę, nepasitikinčią savimi, bijančią konfrontacijos ir per daug prisirišančią prie to, ką apie ją mano kiti. Supratau, kad tam, kad tvirtai jausčiausi ant žemės, man reikia prisijaukinti ugnį, orą ir vandenį. Oras – šuolis nuo Maslenica tilto, vanduo – plaukimo pamokos. Ugnis – savo didelės aistros viduje atrakinimas ir puoselėjimas.
Man dabar nesvarbu, kur keliauti – man visur patinka ir įdomu. Nebijau, kad, susitarus su drauge eiti į koncertą, ji parašys, kad negali. Su džiaugsmu eisiu ir viena. Vakar eidama per temstantį Vilnių pajutau tokią ramybę viduj. Net ne ramybę, o apsiraminimą. Mano metai praėjo. Aš apsiraminau. Nebenoriu bėgti. Nebenoriu maištauti.
Turiu bilietą į Reikjaviką naujiesiems – jį nusipirkau iš to mano „vienos“ įkarščio. O dabar galvoju: visai nenoriu viena. Smagu vienai, nebebijau viena, bet nebebijau jau ir su kažkuo būti. Nebesinori bėgti. Lioviausi bėgti.
Siunčiu stiprybę visiems tiems, kurie žino, apie ką čia eina kalba. Jums viskas bus gerai. Išgyvensit ir tai. Nors minčių kartais bus labai labai labai tamsių. Džiaugiuosi, kad išgyvenau. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Ačiū tiems, kurie buvo šalia ir padėjo.“
