Lietuvos dokumentinio kino kūrėjas Audrius Stonys, Jaunimo simfoninis orkestras, vadovaujamas jaunosios kartos dirigento, Auksinio Kryžiaus laimėtojo Ričardo Šumilos, choras „Aidija“, džiazo grupė, operos solistai, saksofonininkas Petras Vyšniauskas bei ekscentriškoji dainininkė Monika Liu kviečia mėgautis atradimais ir nostalgija, žiūrint seną gerą lietuvišką kiną bei klausantis gyvos kino muzikos.
Ta proga kalbiname vietoje nenustygstančią muzikos profesionalę, tikrą menininkę Moniką Liu apie Londoną, dabartinę gyvenimo vietą, kūrybiškumą, madą, laisvę ir pasirinkimus.
– Kodėl rašai?
– Nes negaliu nerašyti. Iš tiesų, negaliu to nedaryti. Esu nelaiminga, jei nerašau.
– O dienoraštį rašai?
– Kartais, jaučiu, kad tai padeda. Man tai reikalinga. Žinau metodą kūrybingumui lavinti iš tokios moters, kuri dirba Niujorke su kūrybingumo išlaisvinimu. Anot jos, atsibudęs ryte turi prirašyti mažiausiai tris lapus to, kas galvoje tuo metu. Morning pages vadinasi. Labai tuo tikiu, man tai nerealus dalykas.
Matyt todėl, kad mano mama knaisiodavosi po mano ir brolio stalčius, ir aš žinodavau, kad ji skaitydavo, todėl supratau, kad negaliu rašyti visiškai atvirai. Rašydavau taip, tarsi kažkas skaitys. Bet stengdavausi vis tiek būti labai atvira su savimi. Kartais rašau ir dabar, norėčiau tai daryti kasdien. Turiu prisipirkusi labai daug sąsiuvinių, pusiau prirašytų. Bet dabar išmokau neberašyti taip, tarsi kažkas tuoj skaitys, nes mano mama nemoka naudotis mano kompiuteriu (juokiasi).
– Girdžiu, kad tau svarbu kūrybingumo išlaisvinimas?
– Čia yra svarbiausias dalykas. Man kol kas kūrybingumas yra įdomiausias ir pats svarbiausias žmoguje elementas. Man atrodo, labai svarbu yra laisvė. Meilė ir laisvė – svarbiausi dalykai. Ir jie yra labai susiję. Ir ta draugystė su savimi per kūrybingumą yra labai svarbi.
– O kaip supranti kūrybingumą? Ką tai tau reiškia?
– Man tai santykis su savimi. Kai tau nenuobodu vienam, kai tau apskritai nenuobodu būti. Fantazavimas yra linksma. Tai tiesiog būdas būti linksmiau su savimi. Per kūrybingumą įeini į santykį su savimi.
– Kaip gimsta tavo muzika?
– Kai rašau dainas, pirmiausia yra muzika. Per laiką susikūriau savo ritualus, kaip gimsta muzika. Kaip ir kiekvienas kūrėjas susikuria sistemą, kuri jam yra geriausia, taip ir aš. Man geriausia pradėti nuo žaidimo su detalėmis. Pirmiausia sukuriu ritmą. Mano muzikoje visada pirmiausia gimsta ritmas. Kūryba man kaip žaidimas, pasidarau garselių, žaidžiu, gerai leidžiu laiką. Man smalsu, man įdomu, kaip vaikui! Visada muzika gimsta nuo ritmo, kuris galiausiai pasikeičia. Ritmas muzikoje yra labai svarbus elementas, nes jis yra stipriai susijęs su kūnu. Ritmas, šokis, kūnas – labai susiję.
Labai svarbu, kad muzika būtų tavo kūne. Matyt dėl to aš tą ritmą pirmiausia ir sukuriu, kad man pradėtų galva linguoti, kad pulsas jaustųsi visame kūne. Tik tada melodija ar kažkokios frazės, ir tik tada harmoniniai dalykai. Ritmas man labai artima ir įdomu. Likimo ironija – mano širdies draugas – būgnininkas. Jau ir iki jo per ritmą kurdavau, paskui dar ir būgnininkas atėjo į gyvenimą.
– Tavo muzika tikrai labai ritmiška, joje girdisi daug smulkių niuansų.
– Smulkios detalės pas mane – visame kame. Ne viename interviu minėjau, kad mano mėgstamiausias daiktas buvo mikroskopas. Aš ir paišau, ir vėrinius darau. Viskas man yra mažos detalės. Pažįstu nemažai žmonių, kuriems mano piešiniai patinka labiau nei mano muzika. Paišymas man yra ekspresija, paišau taip, kaip tada jaučiuosi, ir tai daryti man labai lengva, nekelia jokio streso.
O muzikoje yra šiek tiek kitaip. Arba aš fantazuoju, arba kuriu kitą pasaulį, kuriu naujas istorijas, apie ką ta daina, ar apie moterį, kurią vyras suvalgė, ar apie moterį, kuri įšalo medyje miške. Daug fantazijos. O piešinyje – natūrali ekspresija, tai, ką tą akimirką jaučiu. Ir kaip kūrybos forma ji yra lengvesnė, labiau patinka, o muzika ir tekstai – yra darbas. Ir aš nepykstu, kai kuriems žmonėms mano piešiniai labiau patinka nei mano muzika. Lengvai tai priimu, nes suprantu kodėl.
– O kaip svarbu tau yra grįžtamasis ryšys?
Svarbu. Anksčiau atrodė, kad nesvarbu, bet iš tiesų tai yra labai svarbu, nes tas ratas – tobuliausia forma. Jei tu duodi, tau turi grįžti, kad tu vėl duotum. Turi grįžti.
O kaip jauteisi po šios vasaros savo koncertinio turo, kur pirmą kartą atlikai savo kūrybą, turėjai daug koncertų, kuriuos pati susirežisavai ir susiorganizavai. Kokį grįžtamąjį ryšį jautei?
Man patiko, kad koncertuose buvo labai įvairūs žmonės. Aš tą grįžtamumą dar dabar tik pradedu jausti, man jis visiškai naujas. Iki šiol nelabai apie tai galvojau, bet dabar supratau, kad tai yra labai svarbu. Viskas yra energija iš tiesų, tik energija. Aš stengiuosi atiduoti labai daug, gal kažkiek esu perfekcionistė. Manau, kad viskas turi grįžti atgal, ir aš tą grįžtamumą jaučiu.
– Ar tęsi tokius koncertus?
– Aš noriu. Kuo toliau, tuo labiau. Labai labai norėčiau pabandyti už Lietuvos ribų koncertuoti. Duok Dieve, kad padėtų man. Kartais tik bijau, kad man koją gali pakišti mano neorganizuotumas. Nes sėkmės formulė yra aiški, daug dalykų į ją įeina.
Turi omeny tą temą apie menininką – vadybininką? Iš tikrųjų šiuo metu yra didelė tema, kiek menininkas turi pats būti geras vadybininkas, kiek organizuotas, kiek tiesiog daryti tai, ką geriausiai jis gali, ir turėti stiprią komandą, kuri išpildytų visa kita.
Taip, komanda yra svarbiausia. Menininkas turi kauptis, yra daug nematomų dalykų.. Kiti žmonės turi tai suprasti. Labai svarbu susirasti tinkamus žmones. Ir nebijoti jų keisti. Man mano kūryba yra svarbiausias dalykas. Man rūpi, kas su ja bus.
– Kai kuri, ar atsisėdi specialiai tuo užsiimti, ar natūraliai įkvėpimas tave pagauna?
– Ne, reikia atsisėsti. Tikiu, kad yra laikas ir yra momentai, kai kažkas gali tau nušvisti. Kuo tu darai mažiau, tuo yra didesnė galimybė praleisti tą akimirką, kai kažką gali gero sukurti. Man kartais gaila, kai per savo važinėjimus ir išsiblaškymą praleidžiu daug progų kurti.
Aš atsisėdu, yra tyla ir tada pradedu jausti galvoje pulsą. Tada galvoju, įdomu, koks čia ritmas? Ir taip pradedu kurti.
Esu vedusi kūrybingumo seminarus, tai tuomet tą patį taikau. Sustojame ratu, išjungiu šviesą, paleidžiu muziką ir prašau judėti kuo keisčiau. Ir žmonėms labai sunku tai daryti, bet po truputį įsivažiuoja, niekas jų nemato.
Žmogus turi šokti, nes muzika su kūnu labai susijusi. Mano akimis geri muzikantai visada gerai šoka. Aš kalbu ne apie klasikinę muziką, bet apie soul, pop. Jei muzikantas gerai juda, tai jis gerai ir groja. Mums visiems reiktų šokti kuo daugiau! Anksčiau labai dažnai eidavau šokti į klubus, tiesiog šokti, nes tai žmogui labai reikalinga.
Dar seminaruose prašydavau tęsti vieną natą visiems, kai visi kartu užsimerkę klauso savęs, reiškia būna tuo vienu. Tai svarbu visame kame. Šeimos santykiuose, grupėje, kai kartu grojama. Dažniausiai žmonės groja kas sau, o išmokti groti kartu vieną dalyką yra pats sunkiausias dalykas. Dėl to džiaugiuosi, kad gyvenime pradėjau dainuoti a kapelos grupėje keturiese, kur išmokau klausytis kitų, vieną daryti visiems kartu. Tai labai sveika.
– Dažnai atrodo, kad būna menininkai ir būna atlikėjai. Man atrodo, tu tikra menininkė.
Aš šitą dalyką priimu kaip didžiulį komplimentą. Aš ilgą laiką gyvenau tarsi kitą gyvenimą ir tik labai nesenai nurimau. Todėl matyt man tas kūrybiškumas toks svarbus, noriu padėti kitiems jį išlaisvinti. Ilgą laiką nepriėmiau savęs kaip menininkės. Mane įkišo į matematikų gimnaziją, kur buvau absoliučiai ne savo vietoje. Man ten buvo nuobodu, aš visiškai ten neidavau. Neauginau savo potencialo. Man sakė, kad turėsiu būti advokate. Aš neaugau aplinkoje, kur būtų leista būti. Muzika buvo tik šalia, tokia nesąmoninga taisyklė.
– O kokia būtų tavo žinutė tam, kuris ieško ir dar nėra atradęs savęs?
Aš manau, kad žmonėms reikia nebijoti, neklausyti kitų ir daryti tai, ką jie nori. Tai yra žiauriai sunku, bet tokie būdai, kaip dienoraščio rašymas gali padėti tai padaryti. Tiesiog kalbėtis su savimi, garsiai, mąstyti, nebukinti savęs. Stengtis kuo daugiau mąstyti, užduoti sau klausimus, kaip?, kas yra? Save analizuoti. Klausti šimtą kartų kodėl, kol surasi tą atsakymą į ir atrasi tai, ko nežinojai apie save.
– Sakei, kad nori rasti socialinį aspektą savo veikloje, ar todėl, kad kitam nori padėti lukštentis?
Aš tiesiog noriu liestis prie žmogaus. Kadangi mano koncertinė veikla tik dabar prasidėjo, tai aš dar nelabai jaučiu, kad prisiliečiu prie žmogaus. Esu dirbusi su aktoriais, muzikos terapeutais, tai žinau, ką reiškia prisilieti prie tikro žmogaus. Tai labai prasminga. Bet tai tikriausiai ateina iš to, kad aš savyje noriu tai atrasti.
– O ką tu turi omenyje prisiliesti prie kito žmogaus?
– Tiesiogiai prisiliesti, daryti jam įtaką, kviesti jį pabandyti ką nors padaryti, ir jis padarys. Pats juk to nebūtų sugalvojęs, bet gal kas pasikeis nuo to, kad jis išdrįs pabandyti.. Man atrodo prasminga dirbti su žmogumi. Mano giminėje daug pedagogų, tai matyt mano kraujyje.
Pati tai buvau labai prasta mokinė. Kai tėvai kartą išvažiavo į kelionę, aš mėnesį nėjau į mokyklą ir tada netikėtai pradėjau piešti. Paauglystėje man didžiulę įtaką padarė Jurga Ivanauskaitė ir jos knygos. Didžiulę įtaką. Ir prisimenu, lietuvių kalbos mokytojos klausiau, kodėl privalomų knygų sąrašuose nėra Jurgos... Aš su Tomu Sinickiu šnekėjau, jis man žiauriai gerą idėją pasakė, kodėl Lietuvoje yra mažai žmonių, kurie rašo gerus tekstus. Todėl, kad pas mus literatūros nėra, o pas lenkus – labai daug. Aha, aš galvoju, kaip mus susipažindina su literatūra – per karą, gamtą, verpstes ir būrus. Tai jaunam žmogui išvis neįdomu.
– Kiek jūsų su būgnininku Marijumi gyvenime yra muzikos?
Labai daug. Muzika yra viena iš dažniausių temų, kuriomis mes kalbame. Muzika yra labai plati, tai apie ją mes labai plačiai ir šnekame. Nuo žmonių, kurie muzikoje, apie kitą muziką, apie atlikėjus, nu apie viską.
– Kaip greitai pasiilgsti muzikos, jei kurį laiką jos nesiklausai?
Aš kasdien klausausi. Dabar Itunes esu nusipirkusi Adele, Laura Mvula, Lianne la Havas. Mano mėgstamiausia atlikėja – Laura Mvula, su kuria aš susipažinau Londone. Tuo ir patinka man Londonas, nes tai atsitiktinumų miestas. Gavosi taip, kad aš ekskliuzyviniu būdu pakliuvau stebėti jos repeticiją prieš turą, kur buvo vos dešimt žmonių ir aš buvau viena iš jų. Galėjau žiūrėti, kaip ji dirba. Buvau labai įkvėpta, visą savaitę gyvenau su ja, ir paskui susitikau ją atsitiktinai rūbų parduotuvėje. Aš prie jos priėjau, pašnekėjau su ja. Va čia yra Londonas.
– Kuo dar tave žavi Londonas, kodėl tau ten gera?
– Dėl žmonių, kuriuos ten sutinku. Jis yra ir negeras, ir geras miestas. Visi žmonės Londone labai užsiėmę, neturi laiko, kada skųstis, visi dažniausiai dalinasi savo idėjomis, o ne apie kažką kita šnekasi. Pažįstu daug puikių muzikantų. Pavyzdžiui, prieš išvažiuodama į Lietuvą, vakarieniavau kartu su Laura Mvula pianistu, kuris Niujorke su didžiausiomis žvaigždėmis groja. Londone lengva susipažinti ir bendrauti su žmonėmis. Man labai reikia vis naujų pažinčių.
– Kokias vietas Londone myli?
– Tik atvažiavusi gyvenau Shoreditch rajone, ten man labai patiko, bet labai užspaudė mažas kambarys ir nuolatinis intensyvumas, triukšmas ir purvas. Tai pabėgom ir dabar gyvename prie Hampstead parko, aplink net trys parkai ir zoologijos sodelis. Visi kambariokai yra muzikantai, užsieniečiai.
– Ar turi tik Londonui būdingus ritualus savus?
– Labai mėgstu Brick Lane suvalgyti beigelį. Legendinėje vietoje.
– Pasakyk penkias mėgstamiausias Londone vietas.
– Man labai patinka Covent Garden, miuziklų ir šou rajonas. Net esu ėjusi į atranką ir pakliuvusi į antrą turą (juokiasi). Rinko iš gatvės, kabojo skelbimas, galvoju, kodėl nenueiti? Man labai patinka muzikinis teatras, o ten jų tiek daug. Gatvėse matai aktorius, šokėjus, man tas pasaulis labai patrauklus. Dar labai mėgstu Brick Lane, Tate Modern galeriją, prie namų esantį parką Golders Hill parką, kur yra mini zoologijos sodas ir ten aš turiu savo dvi pelėdas. Nuo namų man iki jų dešimt minučių, tai dažnai nueinu ten į jas pasižiūrėti. Ir dar mėgstu Old Street, kur susitinkame su draugais.
– O kokia tavo kasdienybė Londone, ką tu veiki, iš ko gyveni?
– Buvo etapas, kai man reikėjo dirbti papildomus darbus, ir man tai labai nepatiko (juokiasi). Ir catering dirbau, ir rūbų parduotuvėje. Beje, vienoje parduotuvėje man patiko dirbti, ne tai buvo prancūziškų namų aukšto lygio parduotuvė Cloe. Man mada patinka.
– O pašnekame apie madą. Tu taip gerai rengiesi, taip gerai atrodai ant scenos, pati sau stilių kuri?
Dabar sau gaminuosi tokį didžiulį, masyvų papuošalą, kuris man būtų talismanas. Jis toks ryškus, daug detalių, tarsi nesąmonė atrodo. Ir žinai, Londone vaikščiojau ir galvojau, kad žmonės dažnai sako, kad po tokiais dalykais slepia savo paviršutiniškumą ir neva išorėje rodo blizgučius, nes neturi kažko viduje. O man atrodo priešingai. Tos visos detalės mane tarsi apsaugo, aš tampu stebėtoja, nes aplink mane yra pilna detalių, kurios pagauna kitų akis. Ir jie žiūri į tuos dalykus ant manęs, į tas spalvas, į tuos rūbus, į papuošalus, kurie nukreipia visą dėmesį nuo manęs, ir žmonės į mane mažiau gilinasi. Aš jaučiuosi saugi stebėtoja už tų savo papuošalų.
Labai labai retai man norisi to minimalizmo. Šiandien jo labai norėjosi, todėl net plaukus atgal sušukavau, o ne tą šiaušalą turiu. Taip būna labai retai, kai norisi minimalizmo.
– Bet tu ir grimą moki darytis?
Man patinka dažytis, man patinka spalvos visame kame – ir aprangoje, ir papuošaluose, ir muzikoje. Visur pas mane yra tas pats braižas. Man patinka viską perkurti ir pasislėpti. Aš matau tą natūralizmą, kuris dabar populiarus. Tai yra teisinga. Jauniems žmonėms nereikia formuoti, kad gražu yra tik taip arba taip.
Londone aš dažniausiai nesidažau ir kartais atrodau blogai. Mano kambariokai tada sako, kad atrodau taip blogai, kad net pradeda atrodyti, kad labai gerai atrodau. Taip viskas nedera, tragedija! Marius žiūri į mane ir sako: nu jo, tau jau vėl fazinis. Man būna kartais išprotėjimo fazė (juokiasi).
– O galėtum dirbti ir stiliste?
– Man atrodo, kad kito negalėčiau aprengti ar padažyti. Kažkada bandžiau, tai man per didelis stresas. Aš vėlgi žaidžiu, kaip gaunasi, taip. O kitam reikia gražiai padaryti.
– Esi labai plataus profilio menininkė – ne tik režisuoji ir kuri savo pasirodymus, aprangą bei grimą, tapai, pieši, rašai dainas, padedi kitiems laisvinti kūrybiškumą, bet dar kuri ir muziką teatrui.
– Taip, kūriau muziką Martyno Rimeikio šokio spektakliui „Vienas“ apie įvairius žmogaus vidinius aš. Tai nuostabus, skaudus, artimas ir intymus spektaklis. Muzikoje naudojome psichinę negalią turinčių žmonių balsus, ūbavimus ir dainavimus. Tie žmonės yra be galo autentiški, naktimis kurdavau iš jų balsų, tai net šiurpas krėsdavo, nes jausdavosi labai stipri energija, greit pavargdavau. Spektakliui labai tiko ta autentika, nes jis buvo apie gilius vidinius žmogaus aš.
Aš ieškau gilesnės psichologinės potekstės, bet irgi ne visada. Yra ir kita pusė. Kartais muzika turi būti nesudėtinga, ji neturi žmogui spausti galvos, žmogus turi tiesiog kūne jausti muziką, nesigilindamas. Yra skirtingos muzikos – viena skirta, kad užmigtum, kita, kad išgyventum savo skaudžią meilę, kita, kad užspaustų tau galvą, kita, kad tu verktum, kita, kad tu šoktum. Aš daug eksperimentuoju.
Po to spektaklio man buvo didelė garbė išeiti į Operos ir baleto teatro sceną kaip kompozitorei.
– Bet juk ir esi kompozitorė?
– Aš pati kuriu savo muziką. Taip gavosi. Ne iš didelio noro, nes nebuvo kaip kitaip. Aš labai norėčiau, kad būtų buvę viskas lengviau, kad būtų užtekę sukurti tik pagrindines idėjas, o visa kitą būtų padarę muzikos prodiuseriai. Bet taip neatsitiko. Gavau paskatinimą iš žmonių Anglijoje, kuriuos labai gerbiu, kurie dirba muzikos biznyje, kad daryčiau viską pati, nes esu originali. Ir aš tada pabandžiau, bet tai per daug nervų kainuoja.
– Koks artimiausias tavo koncertas Lietuvoje?
– Dirigentas Ričardas Šumila pakvietė dainuoti į projektą „Muzika kaip kinas“. Man didelė garbė. Atvyksiu į jį tiesiai iš Londono specialiai šiam projektui.
– Girdėjau, kad atliksi keletą muzikos gabalų iš senųjų lietuvių kino filmų. Ar prisimeni tą lietuvišką kiną, ar jauti jam sentimentus?
– Kol gyvenau Lietuvoje per daug tuo nesidomėjau, bet kai išvykau į išeiviją – Ameriką, Angliją, tada man atgimė jausmai ir pradėjo norėtis tos lietuviškos kultūros. Sužinoti, iš kur aš atėjau, ir kas aš esu. Būdavo tų momentų, kai to lietuviškumo labai norėjosi. Atsirado poreikis ir giminės medį pasidaryti (juokiasi).
Man labai įdomu, kas vyko kine ir muzikoje iki man gimstant. Ten yra mano šaknys, neatsiejama mano dalis. Be to, mano mamos teta buvo gerai žinoma estrados dainininkė – Stasė Laurinaitytė. Ji man labai įdomi ir kartu visas tas periodas. Kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, apie ką visa tai yra. Man tai yra artima.
Įdomu tai, kad mintys materializuojasi, įdomu, kad gavau šį pasiūlymą. Aš dabar pradedu žiūrėti visą lietuvių kino aukso fondą per LRT ir atrasti lietuvišką muziką. Turėjo praeiti laikas, turėjau priaugti prie to senojo kino.
