„Šiaip jau pirmą kartą Stambule pabuvojau dar 1994 ar 1995 metais, kartu su Kauno „Žalgirio“ komanda, kuri tada išvykoje, o ir mano akivaizdoje nugalėjo „Efes Pilsen“. Nuo to laiko dėl įvairių priežasčių Stambule teko apsilankyti keliolika kartų, o šiuo metu tai yra mano pagrindinis tranzitinis oro uostas tolimoms kelionėms, nes dabar, kap suprantu, patogiausias susisiekimas iš Vilniaus su kitu pasauliu yra tik per turkų avialinijų „Turkish Airlines“ skrydžių tinklą. Kartais į Stambulą tenka pažvelgti tik iš dangaus, kartais – pabūti jame ilgėliau, tad šio miesto pastarųjų dešimtmečių genezę galiu įvertinti ir savo asmenine patirtimi“, – teigia G.Drukteinis.
Etiketo žinovui visada patiko Stambule: „čia glūdi įkvėpimo šaltinis įvairiausių profesijų žmonėms“. Anot jo, juk būtent šiame mieste savo mūzas rado rašytojai Markas Twainas, Ernestas Hemingway, Agatha Christie ir, žinoma, Nobelio premijos laureatas, turkų rašytojas Orhanas Pamukas. Čia visada turėjo ką veikti ir Džeimsas Bondas, ir netgi Štirlicas.
„Stambulas – didžiausias pasaulio muziejus po atviru dangumi, nes tai yra vienintelis pasaulio miestas, buvęs net trijų imperijų sostine: Romos, Bizantijos ir Osmanų. Vienintelis miestas, išsidėstęs ant dviejų kontinentų, ir vienintelis pasaulyje, atskirtas jūros, o ne upės“, – faktus vardijo G. Drukteinis.
„Stambulas tikrovėje yra kiek kitoks, nei jį įprasta rodyti filmuose. Žmonių, vilkinčių griežtus musulmoniškus aprėdus, gatvėse yra mažuma, nors senbuviai šneka, kad jų padaugėjo. Ir, beje, Turkijoje nėra dykumų, ir niekas čia kupranugariais nejodinėja, – šyptelėjo pašnekovas. –Sovietiniais laikais mėgstama žurnalistinė klišė „kontrastų miestas“ tinka Stambului kaip niekam kitam – tai puiki seno ir naujo, turtų ir skurdo, istorijos ir futurizmo kombinacija. Ir taip buvo visada. Neveltui net Napoleonas sakė, kad jei visas pasaulis būtų viena valstybė, jos sostinė būtų Konstantinopolis (dabar – Stambulas – DELFI).“
Ramiai laiką Turkijoje praleidęs G. Drukteinis, nors ir keista, tačiau labiausiai ir stebėjosi šiuo ramumu. „Gyvenimas čia verda nepaisant visų politinių „pertuberacijų“. Tiesą sakant, tikėjausi daugiau ginkluotų policijos ar kareivių patrulių gatvėse, šarvuočių, rūsčių žvilgsnių ir nešiojamų daiktų patikrų. Esu dirbęs Kosove ir Afganistane, tad gerai žinau, kaip atrodo kariaujančios ar terorizmo krečiamos šalys. Tačiau Stambule šito nemačiau – mano kuprinę tikrino tik įeinant į Didįjį Stambulo turgų. Ko, beje, nebuvo padaryta įžengiant į antrą pagal dydį Europoje prekybos centrą „Cevahir“.“
G. Drukteinis tikino, kad tai nustebo, kai pamatė ginkluotus policininkus, kad net ėmė ir juos nufotografavo, nes, anot jo, tai buvo kažkaip neįprasta. „Nepaisant dar visai nesnų neramumų, žmonės Stambule gyvena savo įprastu tempu – kaip paprastai, bėgte arba sėdint, žaidžiant nardais ir geriant neįtikėtino stiprumo bei saldumo arbatą – juokiasi G. Drukteinis. – Turkai išliko tokie pat draugiški ir besididžiuojantys savo „turkišku svetingumu“, kuris taip pat reiškia ir tai, kad stengiasi netgi sudrausminti tuos, kurie elgiasi agresyviai ar netinkamai. Kaip sakoma: „kiekvienoje Stambulo minioje yra herojus, pasiruošęs padėti“. Ir šiuo metu didžiausias pavojus keliauninkams – kišenvagiai, o ne terorizmas.“
Pasidomėjus, ar lengva bendrauti su vietiniais, kai, kone dauguma, kalba vien tik turkiškai, Giedrius tai paneigia. „Galiu konstatuoti, kad turkų anglų kalba pagerėjusi ir lengva gatvėje susikalbėti paprastais buitiniais klausimais, bet visgi dar nėra ideali ne ilgesniam pokalbiui. Taip pat galiu konstatuoti, kad aš pats pasenau, nes man jau daug kur Stambule buvo užleidžiama vieta kaip senoliui. Pagal tenykštes kultūrines tradicijas, reiškiant pagarbą mano plinkančiai ir žilstančiai galvai, – juokiasi G. Drukteinis. – O gal aš išties jau senas? Nuo Stambulo naktinio gyvenimo lengva pavargti, nes jis nesiliauja nė akimirkai ir nesibaigia penktą valandą ryte, kaip įprasta kituose Europos didmiesčiuose. Nors, beje, alkoholis Stambulo parduotvėse nebeparduodamas nuo 22-os valandos, kaip ir Lietuvoje, ir daug kur uždarose patalpose draudžiama rūkyti. Sakoma, kad Stambulo gyventojai skuba gyventi, nes „Stambulo para trunka 48 valandas“. Toks tempas jau ne man.“
Įprastos turkų pramogos ten kainuoja daugiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, norėdami patekti į naktinį klubą ir jame gurkštelti kokteilį, turėsite kur kas plačiau praverti piniginę, nors vietinės linksmybės čia kainuoja kone centus.
„Aš dar atsimenu tuos laikus, kai turkiškų lirų banknotai buvo spausdinami tūkstančių ir milijonų nominalais, tačiau po piniginės reformos lira dabar prilygsta dar mūsų neužmirštam ir pasiilgstamam litui. Lengva skaičiuoti ir smagu prisiminti. Geras kebabas Stambule kainuoja penkias liras (litus). Brangesni dalykai nei pas mus, Turkijoje yra tik cigaretės ir automobiliai. Kai kurie nauji modeliai kainuoja dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Beje, benzinas kanuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, nors sakoma, kad benzinas Turkijoje yra brangiausias pasaulyje! Taip sakančius kviečiau atvykti į Lietuvą“, – gardžiai nusijuokė G. Drukteinis.
„Viena, kas akivazdžiai pasikeitė Stambule per pastaruosius 20 metų, tai sumažėję žalieji plotai. Miestas anksčiau turėjo kur kas daugiau parkų ir netgi miškų. Senbuviai tvirtina, kad dar prieš keliasdešimt metų Stambulo šiaurinėje dalyje esančiuose miškuose buvo medžiojami lokiai, o dabar, anot netgi oficialios statistikos, per paskutinius 25 metus sunaikinta apie 60 procentų miesto žaliojo ploto. To priežastis – neįtikėtinai sparti miesto urbanizacija. Stambule vyksta daug statybų. Banaliai išsireiškus, visas miestas yra ištisinė statybų aikštelė“, – pasakoja G.Drukteinis.
Anot pašnekovo, statybos tempai tiesiog gniaužia kvapą. „Štai birželio 16 dieną teroristų bomba sugriovė Stambulo Atatiurko oro uosto atvykimo salės fasadinę sieną – ji buvo atstatyta per dvi dienas. Ir dabar nertgi buvau nuėjęs jos pažiūrėti, kaip tai atrodo – ir jokio skirtumo su buvusiąja nepamačiau. Tad neretai pagalvodavau, kad gal kada turkai mums pabaigs statyti ir Nacionalinį stadioną?“, – progos pajuokauti nepraleido etiketo žinovas.
Į Stambulą pašnekovas vyko pailsėti bei papramogauti. Tad nesunkiai įvardijo ir labiausiai patikusią pramogą: „Atsigerti kavos ant Bosforo sąsiaurio kranto Bebeko rajone – siauriausioje to sąsiaurio vietoje. Per metus pro šią vietą praplaukia 52 tūkstančai laivų. Iš jų – 10 tūkstančių tankerių. Tad būtent čia ir galima savo kailiu pajusti visą Stambulo jūrinio judėjimo intensyvumą bei miesto svarbą. Taip pat šioje vietoje prieš beveik tūkstantį metų į Aziją kėlėsi Kryžiaus žygių dalyviai, vykstantys vaduoti Kristaus kapo. Pripampęs stiprios turkiškos kavos aš nuolat bandau įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tie prasčiokai kryžiuočiai iš Paryžiaus ir Berlyno, išvydę Konstantinopolį, vienintelį viduramžių milijoninį miestą, kuriame tuo metu gyveno daugiau žmonių nei visoje krikščioniškoje Europoje kartu sudėjus. Įdomios reminescencijos, įdomios vizijos.“
