„Kiek save pamenu, visada norėjau nors vieną dieną pagyventi viešbutyje „Šiauliai“... Vaikystėje pas senelius į Kuršėnus važiuodavome pro Šiaulius ir tas viešbutis man rodės moderniausias pastatas tame blankiame mieste, kažkoks paslaptingas ryšys su užsieniu – nors Šiauliai okupacijos laikais buvo uždaras miestas, tačiau tada atrodė, kad tik tokiuose viešbučiuose užsieniečiai ir tegyvena... Ir štai tokia proga pasitaikė – įgyvendinti vaikystės svajas“, – feisbuke išsamų viešnagės įspūdžių aprašymą pradėjo G. Drukteinis.
Iki šiol viešbučio interjeras ir eksterjeras, anot Giedriaus, dvelkia sovietiniais laikais, tačiau tai jis vadina lengva egzotika ar net retro stiliaus pavyzdžiu. Tiesa, G. Drukteinis nesiskundė nei kaina, nei vaizdu, nei interneto galimybėmis ar kitais privalomais patogumais. Jam užkliuvo darbuotojų požiūrio į klientą aplaidumas.
„Pirma, peleninės dvejose viešbučio vietose, kuriose rūkydavau (savaime suprantama, tik „Philip Morris“ produkciją) buvo neiškratytos beveik tris dienas (ir jau galėjau iš savo nuorūkų dėlioti ornamentus) – o, kaip mokė Konradas Hiltonas, „neiškratytos peleninės – tiesiausias kelias į darbuotojų streiką“, bo akivaizdžiai demonstruoja stiprios rankos trūkumą“, – rėžė etiketo žinovas.
Negana to, naktį į viešbutį grįžęs Giedrius vos įsiprašė vidun: „Antra, grįžtu vakar 2 a.m. iš Pakruojo su savo auto (būdamas chronišku logocentriku, negaliu nepabrėžti, kad tai buvo „Ford Crown Victoria“!), sustoju prieš viešbučio garažo vartus, laukiu, tipo, kol atidarys. Aišku, 10 min niekas nieko neatidaro. Skambinu į Reception (registratūrą – DELFI), maždaug, „atidarykite garažo vartus, PRAŠOM“. Ir staiga išgirstu klausimą: „o ko reikia?“
Tokį klausimą? Man, kaip paying customer (klientui, kuris moka pinigus – DELFI)? Nudžiungu – tokia proga pasivaidyti! Sakau: „aš čia gyvenu“ (Censored (cenzūruota – DELFI)). Po trumpo exchange(pasikeitimo žodžiais – DELFI) man tuos vartus atidaro, visaip demonstruoja nepalankumą (tipo, sutrukdžiau gal ilsėtis, o gal stradalino žmogus po pralaimėjmo Ispanijai?), savo kambario raktus randu nusviestus ant Reception stalo, niekas nepasako „a gute Nacht“ (čia jidiš, ne vokiškai, jei ką) (labanakt – DELFI), nepaklausia, kaip man vaabšče (apskritai – DELFI) sekasi...“
Savo nusiskundimus Giedrius tikina išsakęs ne tik viešoje erdvėje, bet ir pačiai viešbučio atstovei. Ši pažadėjo pasitaisyti: „Skirtingai nuo garsiosios mano paskaitos ukrainietiško miestelio Tatarbunary motelio savininkui, vos nepasibaigusios muštynėmis, šįsyk administracija kvalifikuotus pastebėjimus išgirdo ir pasižadėjo pasitaisyti (daugiau istorijų apie mano viešbučių experience elegancija.eu)“.
Sekmadienio rytą, palikęs viešbutį, Giedrius išvyko, kaip jis pats sako, net labai geros nuotaikos. Tokiu ironišku viešbučio vertinimu jis ir pabaigė savo įrašą feisbuke: „Ir argi ne geros nuotaikos aš išvykstu iš Šiaulių atgal į Pakruojo Amatų šventę? Žinoma, kad geros!. Nes čia gi mano vaikystės svajonės ir teritorijos! Nes Šauliai zawsze wita visus gerus žmones!“
Sekmadienio popietę DELFI susisiekus su viešbučio „Šiauliai“ admistratore Vida, ši patvirtino, kad G. Drukteinis tikrai savaitgalį leido jų viešbutyje, taip pat pasakojo, kad su juo kalbėjo, išklausė skundus ir patikino, kad pasitaisys.
„Mūsų automobilių stovėjimo aikštelė nakčiai yra uždaroma saugumo sumetimais. Jam reikėjo informuoti administraciją, kad jis ketina grįžti taip vėlai tada viskas būtų buvę sklandžiai, – DELFI kalbėjo viešbučio administratorė. – Dėl tų peleninių, nemanau, kad jis visą dieną stovėjo ir skaičiavo.“ Moteris dar kartą atsiprašė nepatenkinto kliento ir įvardijo, kad savaitgalį galbūt dirba mažiau darbuotojų, tad tikėtina, kad kažkas buvo praleista.
Su DELFI bendravusi administratorė Vida tikino, kad tikrai pasitaisys. „Ačiū klientams, kurie pasako pastabas. Kas nedirba – tas neklysta. Sakėme ir jam, kad tikrai pasitaisysime, – kalbėjo Vida. – Bet juk tai ne penkių žvagždučių viešbutis.“
Pasidomėjus, kiek gi kainuoja svečiui apsistoti jų viešbutyje, administratorė patikino, kad viena naktis be pusryčių kainuoja 25 eurus. Būtent tokį variantą buvo pasirinkęs ir G. Drukteinis.
