– Lietuvoje – vasaros festivalių pikas, bet trumpam grįžkime į gūdžią žiemą ir kitokį festivalį – „Eurosonic Noorderslag“, kuriame dalyvavote sausį. Tai – gera proga pristatyti savo muziką Europai, bet ar jūsų kūrybą reikia pristatinėti tarptautinei publikai?

– Manau, Europoje nesu labai žinoma, todėl dalyvauti „Eurosonic“ yra prasminga. Parodomieji festivaliai labai konkretūs, jų tikslas – atlikėjui būti išgirstam, pastebėtam. Galbūt tai ir nelabai įdomu, bet groti vis tiek faina.

– Aktyviai koncertuojate Vakarų ir Rytų Europoje, Ukrainoje, Rusijoje – užsienyje rengiate daugiau pasirodymų nei Lietuvoje. Kaip paaiškintumėte šią koncertinę situaciją?

– Atrodo, kad mano muzika „limpa“ užsieniečiams, bet viskas vyko dėsningai. Susidomėjimas augo ten, kur turėjau daugiausia koncertų – Rusijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, dėl jų labai džiaugiuosi. Nesakyčiau, kad kitur koncertavau daugiau nei Lietuvoje, bet Lietuva – maža šalis, čia nėra daug vietų, kur galėtum groti, taigi kūryba savaime išsiveržė už sienų. Kitų šalių publika kitaip žiūri į mane, ypatingai suvokia ir muziką, jiems atlikėja iš užsienio yra egzotika. Čia, kur gyvenu, klausytojai mane geriau žino, santykis yra kitoks.

Man nesvarbu, kokio žanro laikoma mano muzika.
Alina Orlova

– Atlikėjo ir klausytojo ryšys – svarbi pasirodymo dalis. Koks jūsų ryšys su užsienio ir lietuviška publika. Kaip kitataučiai ir tautiečiai reaguoja į muziką, tekstą?

– Užsienyje tekstas, žinoma, dažnai lieka nesuprastas, bet besidomintys mano muzika ateina į koncertus ir vis tiek „pagauna“ emocinę žinutę. Groju emocingai, gana intymiai. Konkreti reakcija priklauso nuo šalies, kurioje koncertuoju, mentaliteto. Slavų kraštuose santykis atviresnis, Vakaruose – kultūringas, bet sunkiai nusakomas. Lietuvoje būna labiausiai atvira ir tikra, gal kartais net per daug intymu (juokiasi). Prieš pasirodymus namie dažniausiai labai jaudinuosi.

– Į kokius koncertus, festivalius suskubti pirkti bilietus norint dar šiemet pamatyti jus dainuojančią? Ar tik skrydžių bilietų tinklalapiai šiam tikslui gali pasitarnauti?

– Festivaliuose šią vasarą jau nebegrosiu. Rugsėjį bus pasirodymas Vilniuje. Dar grosiu Lenkijoje ir Latvijoje.

Dainose pavyksta išreikšti grožį, kurio, matyt, labai trūko, norėjosi. Ir iki šiol norisi.
Alina Orlova

– Pernai pirmąkart dalyvavote bardų festivalyje „Akacijų alėja“, kuriame jus ilgokai kalbino groti Virgis Stakėnas. Kodėl dainuojamosios poezijos mėgėjai Kulautuvoje nepamatė jūsų anksčiau?

– Galiausiai vis tiek pamatė (juokiasi). Galbūt anksčiau pasirodyti „Akacijoje“ buvo ne laikas. Vyko kiti kūrybiniai dalykai, grojau su muzikantais. Be to, nejaučiau bendrumo su dainuojamąja poezija, norėjau platesnio šios sąvokos konteksto. Dabar, pradėjusi dažnai groti viena, kaip dariau ir pačioje muzikinio kelio pradžioje, neplėšiu nuo savęs dainuojamosios poezijos etiketės. Man nesvarbu, kokio žanro laikoma mano muzika.

– Jūs neplėšiate, o „Akacijų alėja“ plečia repertuarą žanro prasme, masina publiką žinomais vardais.

– Šio festivalio publika išties ypatinga – ji sugeba klausyti ir išgirsti. Tai – festivalis, skirtas klausyti.

– Kaip susiformavo lyriškas, mistiškas folkas?

– Sunku pasakyti. Dabar transliuojamame meniniame pranešime susijungė daug polinkių, sugebėjimų ir atsitiktinumų. Smagu rašyti eiles, naudoti tekstus dainose. Mėgau ir skaityti, piešti, žodžiu, dariau viską. Neaišku, kaip randi savo sritį, bet man geriausia muzikuoti. Dainose pavyksta išreikšti grožį, kurio, matyt, labai trūko, norėjosi. Ir iki šiol norisi.

– Savo albumams esate pati kūrusi viršelius. Ar vis dar užsiimate vaizduojamuoju menu?

– Paišau, bet gal ne taip rimtai. Vizualus daiktų suvokimas nedingsta, jis daugiau arba mažiau praktikuojamas.

Šunys Australijoje dainuoja – moka muzikaliai kaukti, visai kaip aš anuomet, o gal ir dabar.
Alina Orlova

– Rašote ir atliekate kūrinius lietuviškai, rusiškai ir angliškai. Kas lemia dainos gimimą viena ar kita kalba? Ar vienodai lengvai arba sunkiai rašosi visomis kalbomis?

– Rašyti visomis kalbomis yra labai sunku, bet tuo pačiu ir labai lengva, nors tai gali pasirodyti keista. Eilutės ar frazės, duodančios pradžią poetinei minčiai, pačios iškyla tam tikra kalba – ta kalba toliau vystosi dainos tekstas. Eilutės iškilti gali ir, pavyzdžiui, iš angliško skaitinio. Kalbos, žinoma, skiriasi, bet jų skirtumus muzikos kūryboje paaiškinti sudėtinga.

– „Laukinis šuo Dingo“, „Mutabor“ albumų pavadinimuose ir turinyje – pasakiški literatūriniai motyvai. Tai – duoklė kadaise skaitytoms knygoms, jūsų tuomečių patyrimų metafora?

– Pirmas albumas atsirado seniai, nepamenu, kaip atėjo į galvą mintis jį taip pavadinti. Čia, aišku, yra nostalgijos, nuorodos į paauglystėje, gal net vaikystėje skaitytą knygą apie meilę. Ji nėra labai gera, bet įstrigo pavadinimas, kurį kiek pataisiau. Šunys Australijoje dainuoja – moka muzikaliai kaukti, visai kaip aš anuomet, o gal ir dabar (juokiasi). Panaudojau šį panašumą ir žodžių žaismą.

– „Mutabor“ kūrinius lydėjo specialiai sukurtos vaizdo novelės. Jūsų dainos – tik asmeninių jausmų išraiška ar ir socialinės terpės indikatorius?

– Esu bendruomenės, kurioje gyvenu, ir visuomeninių procesų dalis. Juos sunku būtų atskirti nuo asmeninio gyvenimo, todėl ir kūryboje atsiranda socialinė tematika. Novelės pagal „Mutabor“ dainas yra menininko Rudolfo Levulio kūriniai. Man tai atrodė gražu ir tikra, nes ten yra vaizduojami įvykiai ir žmonės, tai – dokumentiniai kadrai. Išėjo įdomus asmeniškai atliekamos muzikos ir bendruomenę rodančio vaizdo derinys.

Apie kūrybą sunku kalbėti, nes ją, bent mano atveju, sunku suplanuoti ir racionaliai suvokti. Ne viskas priklauso nuo manęs.

Visagine lankiau lietuvių mokyklą, bet labai džiaugiuosi ir rusų kalbos bei kultūros žinojimu.
Alina Orlova

– Ar pernai rudenį vykę koncertai Ukrainoje taip pat yra savotiška socialinė akcija, dvasinė ir kultūrinė parama neramumus išgyvenančios valstybės žmonėms?

– Nevažiavau specialiai į karštus taškus, bet grodama visada jaučiu abipusę paramą – ir publikos, siunčiamą man, ir savo, teikiamą publikai. Koncertai politinio motyvo neturėjo.

– Paskutinis jūsų albumas „88“ – kitoks, labiau sintetinis, elektroninis. Ar esate patenkinta naujuoju stiliaus kursu?

– Nemanau, kad tai koks nors kursas. Abejoju, ar šio stiliaus laikausi ir laikysiuosi. Dabar į albumą žiūriu kitaip nei tada, kai jį rašiau. Vis dėlto nuo jo išleidimo praėjo per mažai laiko, kad „88“ man atrodytų labai geras. Vėliau galėsiu atsiriboti, galvoti, kad jį rašiau ne aš (juokiasi). Tada gražiau skambės. Paskutinis albumas – įdomus eksperimentas man, dažniausiai dainuojančiai akompanuojant pianinu. Buvo smagu žaisti su sintezatoriais, fonotekomis, visais studijos ištekliais. Dabar įdomūs atrodo jau kiti dalykai.

– Kokie tie įdomūs muzikiniai vandenys? Ar planuojate sekantį albumą?

– Studijoje dar nieko nedarau, bet kūrybos procesas vyksta. Kažką nujaučiu, bet ta nuojauta per menka, kad galėčiau apibūdinti būsimą muzikinį leidinį.

– Gimėte ir augote Visagine, jūsų tėvas – lenkas, mama – rusė. Laikote save lietuve pagal gimtinę, kitataute pagal kraują, ar esate kosmopolitė?

Tautiškumas šiais laikais atrodo truputį atgyvenęs, bet vis tiek yra tam tikros sąlygos, kaip kultūra, kalba, lemiančios tautinę identifikaciją. Nepaisant tėvų tautybės, gimiau Lietuvoje, visada čia gyvenau ir gyvenu, todėl jaučiuosi lietuve, nors nesu lietuvė pagal kraują. Keistas derinys, juolab kad augau Visagine – savotiškame, atsiskyrėliškame mieste. Man atrodo, Sovietų Sąjunga ten užsiliko ilgiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Visagine lankiau lietuvių mokyklą, bet labai džiaugiuosi ir rusų kalbos bei kultūros žinojimu, kuris atveria kitokius pojūčius aplink vykstantiems reiškiniams, leidžia geriau juos suprasti.

Kitų šalių publika kitaip žiūri į mane, jiems atlikėja iš užsienio yra egzotika.
Alina Orlova

– Kaip pasikeitė Visaginas uždarius pagrindinę miesto darbovietę – atominę elektrinę? Ar jis netapo kiek niūrus, vaikystės prisiminimai nostalgiški?

– Reguliariai lankausi Visagine – miestas niekada nebebus toks, koks buvo, bet ten nėra labai niūru. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur dėjosi daugybė elektrinėje dirbusių vyrų, bet gyvenimas teka toliau. Matosi, kad iš Visagino išvažiavo jaunimas, bet vasarą visi grįžta su savo atžalomis – tada miestas tikrai atrodo įspūdingai: daug žmonių, ypač vaikų. Žiemą kiek liūdniau. Tai – suprantama, nes Visaginas nėra savaime atsiradusi gyvenvietė, turinti ilgą ir įvairią praeitį, o greitai realizuotas miestas-projektas su savo pakilimu ir nuolydžiu.

– Kodėl neseniai gerokai patrumpinote savo išskirtinį natūralų atributą – raudonus plaukus? Juk juos užauginti ne taip paprasta.

(Juokiasi). Ne kartą esu trumpinusi ir anksčiau, po to vėl užaugdavo. Norisi kaip nors pasikeisti. Tų plaukų labai daug, kartais atsibosta juos visaip dėlioti – tada imi ir nusikerpi.