Antroji Justino ir Miglės dukrelė pasaulį išvydo sausio 20-ąją. „Mergaitė sveika, sveria 3 kilogramus ir 300 gramų, ūgis – 54 centimetrai, – nesuvaldydamas džiaugsmo su DELFI kalbėjo Justinas. – Žmona jaučiasi gerai.“
Žinią apie antrąjį nėštumą porai pavyko išlaikyti paslaptyje iki pat gimdymo. Su DELFI paskutinėmis laukimo dienomis kalbėjęs Justinas džiaugėsi, kad jo ir Miglės šeimą papildys dar viena dukrytė.
– Justinai, ar prieš susituokdami vis pasvajodavote apie didžiulę šeimą ir planavote, kiek vaikų norite turėti?
– Jauni žmonės nedažnai pagalvoja apie tokius dalykus. Mes nebuvo išimtis. Negalėjome pagalvoti net apie dar vieną šeimos narį, bet metai bėga ir pradedi galvoti kitaip. Taip atsitiko ir mums su pirmąja dukra.
Nusprendėme – gyvenimas turi turėti prasmę ir tikslą, o vaikai tuos dalykus duoda.
Visos poros, stebėdamos pirmą atžalą, pamažu supranta, jog reikia ne tik mamos, tėčio ar augintinio, bet ir brolio ar sesės, kad vaikas nesijaustų vienišas.
O svajonė yra – norime turėti tris atžalas. Juk kol vaikai maži, tol ir tėvai juda kaip užsukti (šypsosi).
– Kai į pasaulį atėjo pirmoji dukrytė, dalyvavai jos gimdyme. Ar išdrįsi ir dar kartą?
– Pirmą kartą gimdyme dalyvauti neplanavau, taip gavosi. Daktaras pasirinkimo nelabai paliko, nors rinktis realiai ir nebuvo ko.
Buvimas šalia žmonos padovanojo brangius prisiminimus, kurių tikrai neturėčiau, jei būčiau sėdėjęs už durų ir laukęs. Manau, šis gimdymas nebus kitoks, tikrai jame dalyvausiu.
– Ar antrojo laukimo metu kamavo tie patys džiaugsmai ir tie patys rūpesčiai? O gal viskas daug ramiau?
– Nerimas lieka ir nieko čia nepadarysi. Čia negalioja ta taisyklė, kad kuo daugiau kartų, tuo ramiau. Turbūt atvirkščiai – neramiau, nes žinau, kas bus ir kaip bus svarbu viską atlikti teisingai.
– Ar iš anksto žinojote vaikelio lytį?
– Ne tas amžius, kad lauktume, kol gims, ir tik tada pradėtume ieškoti drabužėlių. Kaip ir su pirmagime, taip ir dabar, sužinojome lytį, atlikome visus kitus tyrimus, kurie yra reikalingi.
Prisipažinsiu – būsiu palaimintas tarp moterų. Antroji – taip pat dukrelė. Esu be galo laimingas, kad taip yra!
Nors vardo rinkti neskubame. Žmona jau turi visą sąrašą, o aš kažkaip manau, kad dar anksti. Noriu ją pamatyti.
– Kaip sekasi Jūsų augintiniui Aziui sutarti su dukryte?
– Daugelis sakė, kad augintinio teks atsisakyti, nes tai nesuderinama, bet... Pati pradžia buvo sunki visiems, be tik šuo nežinojo, kaip elgtis, mes su žmona taip pat buvome pasimetę.
O dabar jau praėjo beveik dveji metai. Dukra bendrauja su šuniu, nors tikrai buvo jo pavydo scenų, tyčinių pastūmimų ar paprasčiausio žaislų nepasidalinimo. Bet dabar jiedu – geriausi draugai. Negali vienas su kitu, bet atskirai nelabai smagu.
Beje, dukros pirmasis vardas buvo šuns vardas (nusijuokia).
– Ar galite įvardyti džiaugsmingiausius tapimo tėvais atradimus?
– Džiaugsmingiausias dalykas yra tai, jog dabar jau žinome, kas iš tikrųjų yra laimė. Tai ne kelionės, klubai, barai ir dūzgės iki paryčių. Tai tas „velnio žadintuvas“, kuris kiekvieną ankstyvą rytą, vos tik pramerkęs akis, atima telefoną, paėmęs už rankos vedasi žasti ar prašo pagauti šunį. Tai man yra džiaugsmingiausias atradimas.
– Ir dainos... Ar dukra ir žmona turi po joms dedikuotą dainą?
– Ką daugiau muzikantas gali padovanoti vertingesnio už muzkinį kūrinį? Abi mano princesės turi po tokį. Tenka pripažinti, kad ir kitos mano kurtos dainos yra parašytos jų dėka. Jos yra mano muzika.
