– Pristatęs Rio olimpinėms žaidynėms skirtą minikolekciją sulaukėte kaltinimų nukopijavus švento Jurgio vitražą. Tačiau dėl to nesiteisinote, veikiau priešingai – džiaugėtės suteikęs peno kalboms. Ar tikėjotės sulaukti tokio dėmesio?
– Visų pirma, aš puikiai žinojau, ką darau, kokį atvaizdą, kada ir kam aš galiu naudoti nieko neatsiklausęs. Visais kitais atvejais, kaip buvo su Birutės Žalytės grafika ar fotografo Ramūno Danisevičiaus nuotraukomis – visada derinu tai su autoriais.
O kad kai kurie mano „draugai“ pasistengė iš šito dalyko išpūsti didelį skandalą – man nuo to tik geriau, nes marškinėliai su perdarytu Šv. Jurgio vitražu tapo vieni žinomiausių Lietuvos dizaino istorijoje.
Labai simboliška, kad Šv. Jurgis (Anglijos globėjas – red. past.) transformavosi į Lietuvos karžygį.Juk būtent į Angliją suvažiavo pusė mūsų tautiečių, o anglų bažnyčių parapijiečiai tuoj kalbės vien tik lietuvių kalba.
– Kol vieni burnoja, jog užsiimate plagijavimu, Jūs sakote, kad tiesiog prikėliate senus kūrinius naujam gyvenimui. Kaip pasirenkate, kokius simbolius naudosite savo darbuose? Įkvėpimas apima tiesiog einant gatve ir žvalgantis aplinkui?
– Manau, kad visiems kartais sveika pakelti akis nuo mobiliojo telefono ir apsižvalgyti aplinkui. Galima pamatyti tikrai neįtikėtinų dalykų. Kai gavau Aušros vartus puošiančio Vyčio nuotrauką, kurią panaudojau ant savo marškinėlių nugaros, herbą teko virtualiai restauruoti.
Aušros vartų Vytis jau visiškai aptrupėjęs ir Vilniaus miesto savivaldybė ar koks paveldo skyrius turėtų susirūpinti. Šį nuostabų simbolį reikia skubiai restorautuoti, nes jau tuoj kokiam turistui iš Japonijos jis ims ir ant galvos nukris...
– Tai nėra pirmas kartas, kai savo darbuose naudojate religinę simboliką – ja persmelkta ir 2014 metais pristatyta kolekcija „Abracadabra“. Kuo Jus patraukė bažnytinis menas?
– Aš jau daugelį metų semiuosi įkvėpimo ir naudoju savo kolekcijoms viduramžių ir renesanso meno darbų fragmentus ir, galbūt, ne veltui pirmas ir vienas sėkmingiausių šios sintezės pavyzdžių yra prieš daugiau nei 10 metų sukurta Biblijos formos rankinė. Idėja pakankamai paprasta, bet šios rankinės nuotrauka puošė kultinio žurnalo „Vogue“ ir kitų žymiausių mados leidinių puslapius.
Manau, kad geras menas traukė dizainerius visais laikais. Pito Mondriano, olandų abstrakcionizmo inovatoriaus ir teoretiko, tapybos motyvus garsieji „Yves Saint Laurent“ mados namai dar 1965 metais savo kolekcijoje panaudojo. Tad aš čia nieko naujo neišradau – tiesiog reikia turėti gerą skonį ir bent šiek tiek smegenų, kurių likučiai dar kartais sujuda mano galvoje.
– Kalbant apie madą, ar šioje srityje įmanoma sukurti kažką naujo ir iki šiol nematyto?
– Nuėjęs į bet kurį didelį prekybos centrą visada pasijaučiu kaip mažytis laivelis, patekęs į begalinį drabužių vandenyną. Atrodytų, ką čia dar galima išrasti? Kaip išsigelbėti? Kurion pusėn su savo maža valtele irkluoti?
Bet tai – tik miražas, nes 99 proc. šios drabužių masės neturi jokios vertės, kvapo ir individualumo. Tai – tik apgailėtini klonai. Tad drąsiai sakau, kad galima kiekvieną dieną sukurti kažką įdomaus ir naujo, tereikia nebijoti piktų komentarų ir suprasti, kad darydamas kažką gerai, visuomet turėsi daugiau priešų nei draugų.
Reikia judėti į priekį, nes drąsiausi atradimai dažniausiai slepiasi už pavojingų džiunglių ar gilių jūrų.
– Skambiai pareiškėte, jog ir būsimoje kolekcijoje naudosite ne savo darbus. Panašu, kad jau planuojate pristatymą. Ko galime tikėtis?
– Dabar galiu pranešti tik tiek, kad kolekcija bus žiauriai graži ir turės ne tik istorinį, bet ir mokslinį atspalvį. O pristatymas įvyks rudenį, tačiau tikslią datą nuspręsiu tik grįžęs iš Nidos.
