– Justinai, koks yra „JJ show“? Kuo Tave žavi šis žanras?
– Tai talk show formatas. Buvo kažkada sukurti „Kitokie pasikalbėjimai“, kur mane pakvietė, kaip svečią. Ir aš puikiai pasišnekėjau su mano tuometine kolege Agne. O būdamas kokių 14 metų pirmą kartą pamačiau late night show (vakarinių pokalbių laidos – aut. past.). Žiūrėdavau ne tik skečus, ne tik kažkokius pokštus. Man buvo labai įdomus momentas, kai visų laikų geriausias vedėjas Johnny Carson‘as visą laiką mokėdavo prakalbinti žmogų.
Aš labai norėjau pabandyti prakalbinti žmogų, nes man atrodo, kad pastaruoju metu yra ta problema, kad labai dažnai klausiantysis rūpinasi ne tuo, ką sužinos iš pašnekovo, o kokį klausimą pats užduos ir kaip atrodys jį uždavinėdamas. O aš manau, kad su žmonėm labai įdomu kalbėti jau vien dėl to, kad kiekvienas turi kažką tokio. Svarbiausia yra susigyventi su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą, parodyti, kad esi suinteresuotas visomis prasmėmis.
– Ką Tau reiškia pokalbis?
– Neprisimenu, kas tai pasakė, bet manau, kad tai – tiksliausias apibūdinimas, kas yra pokalbis: „Interviuotojas yra teptukas pašnekovui, piešiant savo autoportretą“. Taigi, aš nieko nedarau – tiesiog paklausiu, o žmogus pats viską nusitapo. Aš turiu sėdėti vietoje ir nesikišti. Aišku kišuosi (nusijuokia), bet iš idėjos esu teptukas ir man labai smagu būti toje rolėje.
– Ką, prieš atsisėsdami į fotelį, žino Tavo pašnekovai?
– Prieš susitikimą pašnekovas nieko nežino. Stengiuosi su žmogumi net nesusitikti prieš pasikalbėjimą. Pats žavesys yra, kai du žmonės atranda vienas kitą.
Taip, aš būnu pasiruošęs – esu profesionalas, privalau žinoti klausimus. Bet pašnekovas niekada nieko nežino. Jis žino tik tiek, kad nekviečiu žmonių, kurie man nepatinka. Mano pokalbiuose, kuriuos iki šiol vedžiau, ir dabar „JJ show“ pasikalbėjimuose, nebuvo ir nebus nė vieno žmogaus, kuris man nepatiktų, kuris nėra savo srities profesionalas.
Čia aš labai subjektyvus ir susireikšminęs, bet tai – man pačiam įdomūs žmonės. Naudojuosi savo tarnybine padėtimi (juokiasi)!
– Ar įmanoma suvaldyti pokalbį, kai pašnekovas – irgi humoristas ar draugas, pvz.: Mantas Katleris?
– Būnu prisirašęs pilną A4 formato lapą klausimų. Ir tada mes pradedame šnekėti... Ir tie klausimai keliauja į šiukšlių dėžę, nes mes tiesiog „pasiimam už rankučių ir einam“ (šypsosi). Tai kūrybinis procesas ir tai yra fantastika.
Man atrodo, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra, kai susitinka du žmonės ir jie kuria kartu. Vieniems patinka žvejot, kitiems medžiot, o man patinka prisidėti prie kažkokio kūrybos proceso. Tai mano visiškas fetišas.
– Visi „JJ show“ viešėję svečiai – vyrai. Kodėl?
– Taip jau gaunasi, aš nežinau – turbūt esu patologinis seksistas (juokiasi). Aš neprisileidžiu moterų, labai bijau būti suvartytas moters (juokiasi). Ne, iš tiesų aš nežinau, kodėl taip nutiko, bet labai norėčiau, kad į mūsų šou žiūrovai mums pasiūlytų moteris, kurias galėčiau pakalbinti. Ir šiaip, noriu tuo pačiu pasidžiaugti.
Kai atsisėdu kalbėti su kažkuo į tą fotelį, tai nėra apie mane ir tai nėra vien apie pašnekovą – nors tai yra benefisas pašnekovui, mes kažkaip per ilgą laiką sugebėjom tapti bendruomene su mūsų žiūrovais. Ir tai yra pats gražiausias dalykas – kad žiūrovas yra tapęs mano šeima, kad kaskart bendraujam betarpiškai.
Niekada nerašiau to laiške Kalėdų Seneliui, bet man atrodo, kad jis turi kažkokį šeštą jausmą. Kai kiekvieną kartą matau, kiek publikos susirenka į „JJ Show“, aš suabejoju ar tikrai jau to Kalėdų Senelio nėra.
