– Andriau, ar Jums kada nors teko keliauti po Gruzijos kalnus, lankytis svetingose gruzinų šeimose ir pamatyti tą tikrąjį gruzinišką gyvenimo būdą?
– Teko, bet labai seniai. Tuomet keliavau dar su tėvais, bet tai buvo ne Adžarija, o ta teritorija, kuri šiuo metu yra okupuota rusų. Atsimenu nedaug, tik kad važiavome, kažur nakvojome, stalas buvo visas vaišėmis nukrautas. Man tada buvo gal tik kokie devyneri.
– Šį kartą lankėtės Gruzijos kurorte Batumyje. Ar galėtumėte palyginti Palangą ir Batumį?
– Batumis tikrai nėra Palanga. Jis labiau kokia Šventoji. Jei Šventojoje pastatytų dešimt didelių kazino, maždaug tokio dydžio kaip „Siemens“ arena, tai ji taptų maždaug tokia kaip Batumis.
Batumis iš esmės yra uostas, kuris niekada nebuvo kurortu, tik dabar gruzinai sugalvojo, kad ten bus kurortas. Pavyzdžiui mums, lietuviams, ten labai nepatogus yra tas akmenuotas paplūdimys. Mes nepratę su batais eiti iki vandens. Dar mes pratę prie švaresnio vandens, o Batumyje tas uostas, konteineriai, krovininių laivų terminalas... Tas vanduo iš esmės negali būti labai švarus. Užtat ten labai pigu.
– Žinau, kad Gruzijoje labai populiari vietinė naminukė, vynas. Ar teko jų pirkti ir ragauti?
– Ir pirkau, ir ragavau. Buvo įdomu nusipirkti tos čiačios buteliukuose nuo „Fanta“ ar „Coca Cola“, kartais nuo jų net nenuluptos etiketės, nors norėčiau įsivaizduoti, kad tas buteliukas bent jau praskalautas, bet ta vynuogių degtinė yra 60 laipsnių stiprumo, tai įsivaizduoju, kad ten jokios bakterijos nebegyvena.
Tas buteliukas kainuoja apie pusantro euro. Jei norėčiau pigiai prisigerti, tai man skambėtų kaip koks svajonių išsipildymas. Nors man neatrodo, kad ten žmonės važiuoja prisigerti, nemačiau ten girtų.
Beje, tai yra labai įdomus dalykas, nes alkoholis yra prieinamas visą parą, jo yra visur, bet alkoholizmo problemos nėra. Lietuvoje, kai visi bando tą alkoholį apriboti, kai štai tuoj visiems reikės pasus rodyti, vėliau, matyt, perkant reikės kokį brūkšninį kodą išsitatuiruoti ant rankos ir jį nusiskanuoti... Panašu, kad mes atsakymų šiai problemai ieškome visai ne ten.
– Batumį mėgsta turkai, nes jis visai netoli sienos, vos keliolika kilometrų. Ką jie veikia šiame kurorte?
– Jie atvažiuoja į Kazino. Sulenda į juos ir ten sėdi. Nelabai ten jų ir mačiau.
– Ką reiktų būtinai pamatyti atvykus į Batumį?
– Jei bus galimybė nuvykti į kalnus pas kažkokią šeimą, būtinai reikia tuo pasinaudoti. Tai yra visiškai kitokia svetingumo tradicija. Stalai yra nukrauti, tačiau niekas nieko nestumia kuo daugiau valgyti ar kuo daugiau gerti. Nepaisant tos gausos, viskas lieka proto ribose. Žmonės laiką ten leidžia šnekėdamiesi.
– O ką atvykus į Gruziją reiktų aplenkti ratu?
– Nėra ko ypatingai saugotis. Žmonės dar atsimena tuos laikus, po sovietų žlugimo, kai šalį valdė gaujos ir banditai. Tuo metu žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, bet to tikrai jau nėra.
Lietuviai turėtų vengti bandyti namo parsivežti turguje pirktą savadarbę vynuogių degtinę, nes tai yra nelegalu. Ją tiesiog muitinė gali atimti.
– Galbūt galėtumėte paneigti kokius nors mitus, kuriuos lietuviai yra susikūrę apie Gruziją?
– Daugelis įsivaizduoja, kad Gruzijoje yra labai daug mėsos: visur šašlykai, kone ant kiekvieno kampo kepami avinėliai. To tikrai nėra.
Gruzinai dažniausiai valgo baltą duoną su sūriu arba sūrį su balta duona. Dar valgo daug daržovių: pomidorų ir agurkų bei labai daug prieskoninių žolelių.
Mėsa yra brangi, o ten, kur jos yra daugiau, ji nėra itin kokybiška.
Nuvažiavus į Gruziją labai aiškiai pasimato, kaip mes turtingai gyvename ir kokių įvairių turime maisto produktų.
– Ar pavyko Batumyje rasti bent vieną prekybos centrą?
– Ne. Viskas ten parduodama tokiose parduotuvėlėse, kur viskas yra sudėta vienoje krūvoje: sūris, pienas, vynas, skalbimo milteliai ir panašiai. Prekyba ten yra maždaug tokia, kokią Lietuvoje atsimenu po nepriklausomybės atkūrimo, kai nebuvo nei „Akropolių“, nei „Maximų“.
Ta prekyba ne tik labai improvizuota, bet ir labai „atsipūtusi“: tai maišelio, tai grąžos neturi.
– Tuomet ką gi patartumėte pirkti ir parvežti lauktuvių?
– Ten yra nemažai problemų su tuo. Pazydžiui nei sūrio, nei kitų pieno produktų negalime vežti. Tad, manau, kad vertėtų vežti kokius nors riešutus arba prieskonius. O jie yra labai spalvingi ir jų daug. Nuvažiavus į vietinį turgų galima pasidaryti pačias gražiausias nuotraukas „Instagramui“, atrodo, kad tos spalvos specialiai tokios padarytos.
– Kokia kalba lengviausia susikalbėti su vietiniais?
– Su bendravimu nėra labai lengva, nes anglų kalbos jie dar neišmoko, o rusų, kaip suprantu, jau pamiršo. Man buvo gerai, nes turėjau vertėją, kai važiavome į kalnus. Kai prie stalo reikėjo sakyti tostą – jį išvertė iš anglų kalbos, nors net nežinau, kiek gerai.
– Kokį įspūdį apskritai Jums paliko Gruzija?
– Tai yra šalis, kur labiausiai pasaulyje myli lietuvius. Mūsų daugiau niekur taip nemyli ir nei kokioje Anglijoje, nei Vokietijoje ant rankų nenešioja.
Gruzijoje mes esame mylimiausia tauta ir tas labai stebina, nes mūsų parama Gruzijai buvo seniai, na, ji buvo nuoširdi, bet keista, kad to nepamiršo ir vis dar laiko draugais.
Nors tai, kad jie mus labai myli, dar nereiškia, kad apie mus labai daug žino. Na, jie žino Baltijos šalis, žino Rygą... Nors manęs klausė, ar mes tikrai esame Europos Sąjungoje (šypsosi). Na, jau dvylika metų!
