– Ar tiki sielų bičiulyste? Vyro ir moters platoniška draugyste?
– Jei klausiate, ar tikiu moters ir vyro draugyste, atsakymas neigiamas.
Dievas sukūrė vyrą ir moterį, kad jie pratęstų giminę. Kad ir koks stiprus būtų racionalus protas, instinktai užkoduoti mūsų genuose. Nors vyras ir netraukia moters, ji niekada nesielgs prie jo taip, kaip gali elgtis prie geriausios draugės ir priešingai.
Meilė yra labai plataus spektro jausmas. Kai žmogų priimi tokį, koks jis yra, tai jausmas – kai norisi duoti tiek daug ir taip nuoširdžiai, jog negalvojama apie atlygį. Aš tikiu, kad per gyvenimą galime mylėti keletą žmonių. Žmogus su laiku keičiasi kaip asmenybė, bręstant keičiasi pasaulėžiūra, todėl ilgainiui mūsų pokyčiai ar norai gali nebesutapti su to žmogaus, kurį mylime. Gyvenime visi turime pirmąją meilę, kuri pamoko skaudžiausiai, tada atidžiau renkamės žmones, turime kitų meilių ir draugysčių, kurios taip pat palieka tam tikrą bagažą, o kai ateina laikas, mes pamilstame iš tikrųjų.
Žmogus be meilės yra kaip gėlė be vandens. Evoliuciniu aspektu meilė gali būti suvokiama kaip išgyvenimo įrankis, nes tai mechanizmas, dėl kurio žmones sieja ilgalaikiai santykiai, kurie lemia saugumo jausmą vaikams. Kai žmogus myli tą vienintelį daugelį metų, tai vėlgi yra gamta. Juk mes įsimylime tą žmogų, kuris atrodo už visus geresnis ar turi tokių bruožų, kurių neturi kiti.
– Kiek gyvenime yra svarbi prabanga?
– Dar būdami darželyje, nors ir ne visai suprasdami, didžiavomės tuo, kokių žaislų turime ar kokį automobilį vairuoja tėvai, kokias pareigas eina. Žinoma, ne tik tėvai, bet ir visuomenė turi įtakos vertybių formavimuisi. Materialinė padėtis, pareigos žmogui suteikia saugumo jausmą ar netgi būseną, kad esi geresnis už kitus. Mokykloje stengiamės dėl gerų pažymių, aukštais balais išlaikytų egzaminų, nes su tinkamu išsilavinimu bus atitinkamas darbas, su atitinkamu darbu bus gera materialinė padėtis.
Todėl gyvenime prabanga svarbi tiek, kiek visuomenė, draugai, tėvai pabrėžė to reikšmę.
– O būna, kad gailiesi savo viešai pasakytų minčių, kurias žiniasklaidoje perskaitė tūkstančiai žmonių?
– Tai buvo vieną vienintelį kartą, kai emocijos užgožė protą. Tuomet atvėriau širdį tūkstančiams Lietuvos žmonių sakydama, kad nebenoriu gyventi Lietuvoje, nes čia žmonės gali tik smerkti ir įžeidinėti.
Tai buvo pereinamasis etapas, kai išgarsėjau.
Tuo metu protu suvokiau, kad tokia žinomumo kaina, bet širdis klausė, už ką tiek žmonių manęs nekenčia ir mano, jog turi teisę komentuoti mano gyvenimą ar pasirinktą vyrą. Praėjus daug laiko nekreipiu dėmesio į tai, kas blogai. Juk visada atsiras žmonių, nelinkinčių gera, – aš tai suprantu ir priimu, bet daugiau nebeišgyvenu, tai jų problema, o ne mano.
– Esi visuomet pasitempusi. Ar tai Tavo stilius, siekis? Kitos pozuoja purve, sukaustytos grandinėmis...
– Mūsų apranga, žodžiai, draugai, netgi feisbuko paskyra ir dalykai, kuriuos stebime viešojoje erdvėje, yra tiesioginė žinutė apie mus kaip apie asmenybes.
Aš niekada nesistengiau būti kitokia, nei esu. Siekti būti idealu – tai lyg pasodinti save į kalėjimą. Jeigu esu visada pasitempusi, vadinasi, esu toks žmogus ir taip jaučiuosi geriausiai. Niekada nesakau „niekada“, gal ir aš pozuosiu purve ar grandinės puoš mano kūną, bet tik tuo atveju, kai jausiuosi gerai įgyvendindama tokią idėją.
– Šiuo metu gyveni Lietuvoje. Ko labiausiai ilgiesi iš tų dienų, kai buvai svetur?
– Nesiskundžiu gyvenimu Lietuvoje. Čia mano šeima, draugai, namai, to aš labiausiai ilgiuosi, kai būnu svetur. Esu tas žmogus, kuris dievina keliones, keisti aplinką, pamatyti naujas kultūras. Labiausiai ilgiuosi to jausmo, kurį gali suteikti didingi miestai, jų architektūra, šurmulys, naktinis gyvenimas.