– Marta, kaip susipažinote su Nir?
– Aš buvau gastrolėse Izraelyje su operos ir baleto teatru. Su kolegomis ruošėmės spektakliui „Figaro vedybos“, o su būsimu vyru gyvenome tame pačiame viešbutyje. Iš pradžių jo nepastebėjau. Paskui Nir man pasakojo, jog jam paskambino brolis ir paprašė atvažiuoti į Tel Avivą, nes sirgo judviejų mama. Kadangi brolis gyveno pas ją, tai mano mylimasis išsinuomojo viešbučio kambarį, būtent toks įvykių susiklostymas ir lėmė mūsų pažintį. Vieną rytą, pusryčiaujant su kolegėmis, sulaukiau staigmenos – priėjo padavėjas ir perdavė netikėtą raštelį nuo Nir.
– Kas tame romantiškame raštelyje buvo parašyta?
– Dabar linksma tai prisiminti... Po pusryčių mano bičiulės prieš išeidamos į rankinę dėjosi likusias bandeles ir aš jau galvojau, kad tame raštelyje bus parašyta visai neromantiška frazė: „Padėkit, bandeles į vietą“, tačiau nustebau, kai pamačiau simpatijos prisipažinimą. Ten Nir rašė, kad prie manęs nedrįsta prieiti, taip pat buvo paliktas telefono numeris ir pridėta keletas kitų žavių detalių. Galvojau... Prašyti ar neparašyti? Tada nusprendžiau, kad jei jis keturias dienas bandė prieiti... Nekankinsiu vargšelio. Taip viskas prasidėjo.
– Susituokėte labai greitai, kitos poros delsia, ruošiasi vestuvėms ilgą laiką...
– Kad bus vestuvės buvo aišku jau po poros dienų. Po to raštelio per pusryčius, netrukus susitikome ir kitą kartą, po kurio sekė ilgesni prisipažinimai. Vos grįžusi po antrojo susitikimo gavau žinutę į telefoną su būsimo vyro planais. Juose buvo viskas išdėstyta nuo a iki z, įtrauktos vestuvės. Mane žavėjo toks užsidegimas. Šiais laikais neįprasta, jog iniciatyvos imasi vyrai. Vestuves atšventėme Graikijoje, Hidros saloje. Mano vyras prieš metus ten buvo su septyniais draugais. Jau tuomet Nir bičiuliams mįslingai tarė: „Aš čia dar grįšiu, bet ne vienas...“
– Nejaugi taip ir pasipiršo, parašydamas laišką?
– Ne. Viskas kur kas romantiškiau. Nir mane pakvietė vakarienės. Viešėjome Tailande, kai pilnas paslapčių mylimasis su lagaminėliu rankoje nusivedė mane į restoraną. Tuomet dar mąsčiau: „Na, su kokiu reikalu jis jį tempia“. Pasirodo, neturėjo, kur kitur įsidėti žiedo. Nieko nesupratau iki tos akimirkos, kol jis nepriklaupė ant kelio ir neištraukė dėžutės. Beje, staliukas buvo užsakytas po žvaigždėtu dangumi, įspūdingoje vietoje.
– Jūsų vyras kartą jau buvo vedęs, ar sužinojusi šį faktą neišsigandote?
– Žinote, ką aš Jums pasakysiu? Ta baimė laikosi iki tam tikro amžiaus, o paskui...Jei jis būtų nė karto nevedęs... Kaip ten sakoma? Tada reikia tuoj pat bėgti. Man pačiai jau 36-eri. Visuomet maniau, jog mano vyru taps toks žmogus, kuris tvirtai žinos, ko jis nori.
Beje, su Nir vaikais iš pirmosios santuokos sutariame puikiai. Jie dalyvavo ir vestuvėse. Sūnui šiuo metu yra 22-eji, o dukrai 27-eri.
– O su buvusia žmona ar kada teko susidurti?
– Ne, tačiau viskas normalu. Esame subrendusios moterys, o jie su Nir negyvena jau dvylika metų, tad manau, kad jokių nuoskaudų jiedu vienas kitam nejaučia.
– Ar mylimajam iškart prisipažinote esanti operos solistė?
– Buvo labai juokinga situacija, kai pakviečiau jį ateiti į teatrą ir neatskleidžiau, ką ten darysiu: šoksiu, grosiu ar dainuosiu. Vėliau Nir sakė, kad laukė, stebėjo ir kai nepasirodžiau pirmosiomis spektaklio minutėmis jis net mąstė, kad gal aš kokį makiažą darau ir scenoje manęs neišvys. Vėliau, man pasirodžius, jam viskas labai patiko.
Šiuo metu dėl savo veiklos esu beprotiškai palaikoma. Tai mane žavi. Nir – doras ir garbingas žmogus. Vienas iš nedaugelio. Lipantiems per galvą visada geriau sekasi, tačiau mano vyras yra tas retas pavyzdys, kuris savo dorumu ir sąžiningumu paveikia žmonių širdis, jis nėra savanaudis.
– Kuo Jūsų mylimasis užsiima gyvenime?
– Nir yra deimantų logistikos kompanijos generalinis direktorius. Užsiima deimantų transportavimu. Nir dirba atsakingą darbą, realiau stovi ant žemės, tačiau niekada nepasakyčiau, jog jis nemeniškos sielos.
– Ar galvojote apie šeimos pagausėjimą?
– Taip, labai to trokštame. O toliau... Kaip Dievas duos.