– Šiandien vyks jūsų organizuojamas festivalis „Akacijų alėja“. Kuo dar gyvenate?

– Visų pirma, aš esu kūrėjas. Būti prodiuseriu ir organizatoriumi yra du sunkiai suderinami dalykai, tada kažkas kenčia. Pačiam būti atlikėju, kūrėju ir organizatoriumi yra sunkus darbas, nes kartais menininkai yra puikūs administratoriai, bet kas tada būna? Arba geras administratorius, bet prastas menininkas, arba priešingai. Aš neapsiimu savęs vertinti. Tegu kiti vertina, bet festivalis „Akacijų alėja“ jau įvyko 15 kartų, o pernai per lietų buvo 15 tūkstančių žiūrovų.

– Kaip keitėsi jūsų požiūris į muziką?

– Kai buvau jaunas, galvojau, kad muzika, kuri man nepatinka, yra bloga. Dabar aš galvoju, kaip sako amerikiečių patarlė, kad jei tu groji išklerusia bandža pas juristą užstatyto namo prieklėtyje ir vienintelis tavo klausytojas yra aklas šuo, tai reiškia, jog tavo muzika yra kažkam reikalinga. Virgyje gyvena dvi muzikos: kantri ir folkmuzika. Pradėjau kaip baladininkas, vėliau kai kas tai užmiršo, pagalvojo „Ai, tai va užsidėjo skrybėlę“.

– Niekur jos nenusiimate. Ką ji jums reiškia?

– Tai kaubojiškas atributas, bet aš žinau kur kas plačiau. Tai žmogus, kuris keliauja. Kaubojai išvykdavo į ganyklas 3-4 savaitėms, jie buvo klajokliai, gulėdavo kepurę kiek užlenkę ant akių, o tai reiškė – „po savo stogu“. Tu jautiesi po stogu. Ne dėl to, kad jis saugotų nuo lietaus, saulės ar dulkių. Tiesiog tu jautiesi uždaroje erdvėje, turi tam tikrą privatumą. Man kažkaip netyčia tas atsirado. Tai nėra įvaizdžio kūrimas, aš pripratau, turiu didžiulę skrybėlių kolekciją. Manęs klausia kaip miegu ar einu į dušą su skrybėle, sakau, kad turiu specialų gaubtą jai duše (juokiasi)

– Kalbėdamas apie save dažnai minite Vytautą Kernagį.

– Su V. Kernagiu man teko patirti daug visokiausių nuotykių. Mes labai gražiai dabar sugyvename su jo sūnumi ir fondu. Kasmet „Akacijų alėjos“ koncerte groja jaunieji atlikėjai, o tarp jų būtinai būna V. Kernagio konkurso laureatai.

– Kokius nuotykius su V. Kernagiu patyrėte?

– Palanga, penkta būdelė, hipiai, hipsteriai, bitnikai, gitaros, maudynės su rūbais ir be jų. Tai buvo įdomūs laikai, o aš buvau vienas ten buvusių dalyvių. Muzikuodavau muzikos klube „Anapilis“, kuriam aš jaučiu labai daug sentimentų. Penktoje būdelėje gimė daug menininkų, garsių žmonių, nusidėjelių ir poetų.

Vasarą vykdavo Baltijos jaunystės festivaliai, kurie trukdavo 3 savaites. Vytautas buvo vienas iš festivalio organizatorių, o jo metu aš švęsdavau savo gimtadienį. Vieną kartą nutarėme pažymėti gimtadienį ir kažkas susitarė, jog mus įleis į pačiame centre atsidariusį gydomąjį centrą, kuriame buvo baseinas. Mus įleido vakare, kai jau nebebuvo lankytojų. Kadangi aš aname gyvenime buvau žuvis, tai man labai svarbi vandens stichija (šypsosi), tai mes atsinešėme ten alaus, užkandžių, gitaras. Kadangi aš buvau vakaro kaltininkas, tai visą vakarą praleidau vandenyje, man tik atnešdavo užkąsti ir atsigerti, Vytas vis prieidavo, pasimaudydavo, išeidavo ir vėl grįždavo, o vėliau pasakė: „Aš jau nebegaliu ten daugiau būti, Stakėnas visą vandenį išnardė“ (juokiasi)

Virgis Stakėnas

– Kokie buvo jūsų santykiai?

– Mus siejo kolegiškas bendravimas. Vėliau, kai atsirado „Dainos teatras“, neatsitiktinai jame atsirado ir mano dainos. Man tuo metu tai buvo didelis palaikymas. Turėjau tam tikrą ratą žmonių, bet išeiti į platesnį sluoksnį buvo naujiena. Vytautas dainavo ir mano dainas, o įdomus dalykas tas, kad jis kai kurias mano dainas sudainavo taip, kad aš pats nebegalėjau jų dainuoti.

Šiandien „Akacijose“ dainuosiu dainą, kurios nesu dainavęs 30 metų. Ta daina vadinasi „Ligoninė“. Aš ją rašiau apie savo tėvą ir jo aplinką. Tai gana skausminga daina, kurioje kalbama apie tai, jog sergi, tačiau tau dar anksti grįžti namo. Ne dėl to, kad tu dar nepasveikęs, o dėl to, kad galbūt namuose tavęs dar nepasiilgo? Jis šią dainą sudainavo taip, kad aš nebegalėjau jos dainuoti.
Kiekvienas iš mūsų turi patirtį, susijusią su medicina, ligonine: žmogaus gyvenimas, jo pradžia ir pabaiga yra sudėtingi dalykai. Aš parašiau apie tai dainą ir kai V. Kernagis ją sudainavo – man nebekilo noro to daryti, bet šiemet aš ją „ištraukiau“ ir šiandien ją atliksiu kiek kitaip. Mes visi vieni kitiems esame reikalingi.

– Kokių turite planų?

– Esu išleidęs 19 albumų, jei dabar turėčiau du dalykus: laiką ir pinigų, tai iškart galėčiau įrašyti ir leisti tris albumus. Išduosiu paslaptį: esu trigubas senelis, o dvynukai į pasaulį atėjo per anksti – 28 savaičių. Prieš keletą metų mane susirado Asta Spiečytė-Radzevičienė, kuri yra Lietuvos neišnešiotų kūdikių asociacijos vadovė, pati susilaukusi „ankstuko“. Ji pasakė, kad žino, kas mums nutiko, o aš pirmiausia atsitvėriau siena. Vėliau paskambinau dukrai, paklausiau, ką mano, o ji sutiko. Aš tapau savo dukters ambasadoriumi. Kai jai gimė „ankstukas“ – ji būtent iš tokio judėjimo susilaukė pagalbos. Pavyzdžiui, kai tau sunku, kai tu negali – ateina nepažįstamas žmogus ir atneša tau pietus (susigraudina).

Žodžiu, aš tapau Lietuvos „ankstukų“ asociacijos ambasadoriumi. Prieš šešerius metus įrašinėjau vaikiškų dainų plokštelę „Senelio dainos“, o tuomet prasidėjo krizė. Įdėjau daug jėgų, norėjau įrašyti dainų, kurias dainuotų ir vaikai, ir suaugę. Galiausiai, kai reikėjo išleisti albumą – baigėsi pinigai. Man labai skaudėjo širdį. Kokius trejus metus nebegalėjau išleisti naujo albumo. Galiausiai Asta man pasiūlė sukurtį šį tą kartu – bus knyga, kurioje bus legendos bei paaiškinta, kaip atsirado kiekviena daina ir taip pat pasakos. Tai bus susiję su „ankstukais“.

– Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš kantri muzikos ar muzikos apskritai?

– Kai išleidau pirmąjį albumą, maniau, kad nusipirksiu motociklą. Mano pirmasis albumas išėjo plokštelėje, vadinosi „Gyvenimas“, gavau už jį 49 rublius. Tuo metu mokytojo atlyginimas buvo maždaug 150 rublių. Aš supratau, kad muzika nėra tas dalykas, kurį darytum dėl pinigų. Iš esmės iš muzikos gyventi įmanoma, jei esi labai darbštus, kūrybingas ir gali daryti įvairius darbus.

Aš nenoriu ignoruoti ir ironizuoti, kad yra daug jaunų talentingų žmonių, kurie turi vadybininkus ir jie tik užsiima kūryba, o vadybininkas daro visa kita. Aš visada gyvenime viską dariau pats. Iš muzikos galima gyventi, bet tam reikia labai daug talento ir gebėjimų bei užsispyrimo. Žinoma, yra vienadienės plaštakės, kurios yra sukurtos. Tai vadybos ir televizijos produktas, neslėpkime, kad realybės šou taip pat gamina žvaigždes ir vienas kitas iš jų užsilieka. Man jų truputį gaila, nes tam, kad „pasidaryti“ vardą, tu turi pusę amžiaus aukoti savo energiją, laiką, sugebėjimus ir netgi asmeninę laimę ar sveikatą. Tuomet tas vardas ima dirbti tau. Dabar visa tai pagreitėję. Jaunam žmogui, kuris per pusmetį gauna produktą, kuris šiaip kuriamas 10 metų, susisuka galva. Kai jis netenka vadybininkų – toks atlikėjas tampa nelaimingu.

– Apie šeimą daug nekalbate, bet su žmona Ramute esate jau daugybę metų. Koks yra jūsų laimingos santuokos receptas?

– Aš sakau, kad šeima yra gyvas dalykas, jis auga, vystosi, tobulėja, būna sąstingio ar ironijos momentai. Taip pat, kaip yra diena ir naktis, žiema ir vasara, ir panašiai. Kai man rodo ant blizgaus viršelio uždėtą dviejų žmonių nuotrauką, kurie sako: „Jėzau, kaip mes vienas kitą mylim!“, tai aš jų žodžiais netikiu. Ne dėl to, kad būčiau juodas pranašas, kalbantis apie artėjančią nelaimę, o dėl to, kad yra tam tikri dalykai, kurių nereikia viešinti. Dėl to manęs per daug internete ir nėra. Turiu tam tikrų tabu, apie ką noriu kalbėti ir apie ką ne. Šįkart radote raktą, kalbu kiek daugiau, nei buvau pasiruošęs. Prieš keturias dienas buvo 36 metai, kaip mes su Ramute kartu. Tai išties daug metų ir galvoju ar tai buvo lengva. Du menininkai... Na, tai nėra lengva, nes kažkas turi aukotis.

– Bet galbūt kaip tik vienas kitą du menininkai supranta geriau?

– Iš vienos pusės taip, vienas kitą supranta, nesmerkia dėl netobulumų, bet iš kitos pusės kažkas vis tiek turi valyti namus ir gaminti valgyti bei išnešti šiukšles. Buities bliuzas reikalingas. Mes gludinomės, ne iš karto viskas lengvai gavosi. Mes sukūrėme terminą „komanda“. Terminas sportinis, bet komanda yra palaikymas.

Mano žentas Nick'as iki vedybų dalyvaudavo kovose be taisyklių. Kartą jis atsiuntė man savo kovos įrašą, Ramutė jį pamačiusi susiėmė už galvos, o dukra pasakė: „Ir man nepatinka. Kaip moteris aš tai smerkiu, bet kaip žmona – bandau pateisinti.“ Man ši frazė įsiminė. Vėliau Nick'as subrendo ir dabar jis pats nebekovoja. Jaučiasi atsakingas už savo šeimą ir vaikus.

Virgis Stakėnas

– Tai pagrindinė jūsų tvirtų santykių priežastis – tarpusavio palaikymas?

– Taip. Kartais reikia daryti kažkokius kompromisus, pasistengti suprasti net tada, kai nenori suprasti ar tau tai nepriimtina. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą egoizmą. Jei žiūrėti iš vyro pusės, tai tas egoizmas dažnai būna didesnis – mačo sindromas. Tėvo duonos uždirbėjo sindromas ar kaip bepavadintume, bet kartais reikia truputį stabtelėti ir pripažinti. Pavyzdžiui, mano žmona yra iš Klaipėdos ir ji visada ją girdavo, o aš pykdavau, juk esu Šiaulių patriotas nors šis miestas yra labai specifinis. Aš turėjau nuvažiuoti į Klaipėdą, pamatyti tuos žmonės, kol galėjau pasakyti, kad taip, Klaipėda yra „cool“.

– Artimiausia jūsų šeima gyvena už Atlanto. Kaip jaučiatės gyvendamas taip toli, ar neketinate kraustytis į JAV?

– Aš jaučiu diskomfortą. Nesakau, kad esu nusivylęs ar piktas. Kiekvienas pats yra savo laimės kalvis. Jiems taip geriau, jie pasirenka. Žinoma, truputį skauda širdį, kad jų nėra šalia. Kartais aš pavydžiu kolegoms ar draugams, kurių vaikai yra šalia ar bent jau Europoje. Bent jau jie turi galimybę juos matyti keletą kartų per metus. Aš, geriausiu atveju, turiu galimybę matyti juos vieną kartą. Aišku, yra magiškas žodis „Skype“ ar „Viber“. Man truputį, žinoma, gaila. Turiu vieną dukrą, gal jei būčiau turėjęs daugiau vaikų, tai gal kažkas būtų likęs šalia, bet aš nesu išimtis, aš esu vienas mažytis atspindys dabartinės visuomenės situacijos, kuomet žmonės ieško. Nenoriu būti jų teisėjas, o pats noriu būti čia, man kitur yra blogai. Išvažiuoju į Vilnių, Kauną, Londoną ar Los Andželą, atlieku tai, ką reikia atlikti, pasižiūriu, greitai gaunu informaciją ir grįžęs į namus viską virškinu, dėlioju ir tai virsta kažkokia patirtimi, kūryba.

– Kaip Amerikoje sekasi jūsų dukrai?

– Aš manau, kad jie gyvena gerai. Mano dukra – kovotoja. Tu negali sėdėti ir laukti, kol tau kas nukris iš dangaus, turi pats stengtis ir daryti, atrasti ar prarasti, klysti, kol atrasi savo kelią. Amerikoje tu esi atvažiavęs, turi įsikabinti, mokėti kovoti už save. Žinoma, tu negali būti agresyvus ir nemandagus. Mano dukra su vyru susipažino labai įdomiai – internetu. Ji net nežinojo, kad jie iš tos pačios šalies, vėliau, kad iš tos pat valstijos, to pat miesto, kad baigė tą patį universitetą ir galiausiai, kad lankosi tame pačiame sporto klube. Sako „Tai gal susitikime tada?“ (juokiasi)

– Ar jūsų anūkai kalba lietuviškai? Kiek jums svarbu, kad kalbėtų?

– Ne. Kadangi mažieji yra „ankstukai“, tai jiems dar tik formuojasi visi kalbos įgūdžiai, o vyresnioji Izabelė nekalba tiek, kiek aš norėčiau. Atskirus žodžius ir terminus ji žino. Aš tikiuosi, kad kol dabar ji bus Lietuvoje mes truputį patobulėsime. Beje, ji yra pasiruošusi dainuoti „Akacijų alėjos“ himną ir šiandien baigiantis festivaliui užlipti ant scenos kartu su seneliu. Aš, žinoma, norėčiau, kad ji kalbėtų lietuviškai, bet negaliu daryti tam įtakos. Jie gyvena tokioje vietoje, kur yra įstatyti į bėgimą, lanko daugybę būrelių ir nebūna tokių akimirkų, kad „nėra ką veikti“. Aš negaliu diktuoti savo sąlygų. Nemanau, kad turėčiau turėti viršininko teisę. Tai turi nutikti natūraliai, organiškai.