Geri darbai – penas apkalboms
Žinoma visuomenės veikėja Inga Budrienė garsėjo renginiais, fotosesijomis žurnaluose, kelionėmis ir pobūviais. „Glamūriniai žurnalai domisi, kokią mašiną nusipirkai, o ne ką gera padarei“, – atviravo moteris. Vis dėlto visuomenei naudingų darbų jos nuopelnų sąraše taip pat netrūksta.
Moterų klubo „Ad Astra“ vadovė I.Budrienė daug metų susiduria su žiniasklaidos dėmesiu, todėl mato, kokiems renginiams skiriamas pirmumas. „Jei darai prasmingą koncertą su talentingų vaikų apdovanojimais, tai vis tiek žurnalistai nueis ten, kur kažką nužudė ar nušovė“, – moters nuomone, pirmiausia gerais darbais nesidomi patys žurnalistai, o tik paskui vertina visuomenė. Tiesa, daugelis skeptiškai žiūri į žinomų žmonių dovanojamą labdarą ar savanorišką veiklą, šiuos darbus priskirdami savireklamai.
„Prisimenu, kaip pasiėmėme globoti Mantą – taip norėjosi pasidžiaugti, bet sulaukdavome komentarų: „Čia tik dėl reklamos tą vaiką paėmė, pamatysite, paskui nutrenks“. Ir man praėjo noras visiškai apie tai kalbėti“, – prisipažino dėl žiaurių komentarų ne kartą verkusi moteris. Nepaisant to, I.Budrienė vis tiek mano, kad apie gerus darbus reikia pasakoti, nes tai kitiems gali tapti pavyzdžiu ir motyvacija imtis iniciatyvos.
Globoti paimtas berniukas jau septynerius metus auga Budrių šeimoje. Paklausus, kaip sekasi auginti Mantą, veikli moteris ironizavo: „Neblogai. Pasiėmėme dėl reklamos, tai ir vargstame septynerius metus, bet dar reikia iki 18 užauginti. Tada tik užsidėsiu pliusą, kad padarėme gerą darbą. Dabar sunku jį auginti, turi jis įvairių bėdelių“.
Sudėtingi gyvenimo etapai
Mantas tapo trečiu Ingos sūnumi, nes paimdama globoti berniuką moteris jau turėjo du savo sūnus.
Augindama įsivaikintą berniuką ji patyrė, kad ne auklėjimas, o genetika dažnai ima viršų: „Kai paėmėme jį ketverių metukų iš vaikų namų, kursuose mums aiškino, kad vaikas turi pragyventi šeimoje tiek, kiek praleido vaikų namuose, tada susinormalizuoja jo būsena.
Jau praėjo daugiau metų, bet kad vaikui pagerėtų... Jis tobulėja, tačiau sunkiai sekasi mokykloje, jis stipriai atsilieka nuo bendraamžių. Būdamas ketvirtoje klasėje dar nemoka nei skaityti, nei rašyti, nei pinigėlių suskaičiuoti. Bet gal iki aštuoniolikos metų išmoks. Mantas labai darbštus, mielas vaikas, kuriam labai reikia tėvų, mamos meilės. Mane jis labai myli: per dieną gali 10 kartų paskambinti ir pasakyti, kad myli.“
Sudėtingų gyvenimo atkarpų moteris buvo patyrusi ir anksčiau. Jos sūnus Kernius, kuriam, kaip ir Mantui, dabar eina vienuolikti metai, gimė neišnešiotas – mėnesiu anksčiau.
„Mano vyriausiam sūnui jau 21-eri, antrąjį gimdžiau po pertraukos. Apie šią problemą – neišnešiotukus – nieko nežinojau“, – prisipažino I.Budrienė. Sūnus pateko į reanimaciją, o poniai Ingai, kaip ji prisimena, labai trūko informacijos ir pagalbos: „Kai pasako, kad tavo vaikas pats nekvėpuoja, nes gimė neišsiskleidusiais plaučiais, o reanimacijoje neduoda vilčių... Laikas ligoninėje buvo košmariškas.“
Moterų klubo veikla
Be visų kitų darbų, susijusių su šeimos verslu, I.Budrienė vadovauja moterų klubui „Ad astra“, kuriame daug itin užimtų moterų, bet randančių laiko pasirūpinti kitais. Veiklios moterys sugalvoja įvairių būdų, kad galėtų prasimanyti pinigų labdarai: organizuoja koncertus, parduoda papuošalus, paveikslus.
„Mes nesame milijonierės. Juk negali iš savų pinigų nupirkti dvyniams lovelės už 30 tūkst. Be to, yra daug tų, kuriems reikia pagalbos. Kai yra daug žmonių, galima daugiau nuveikti. Mes ir kitus įtraukiame, ne tik pačios prisidedame, ir tai darome ne dėl to, kad neturime ką veikti“, – teigė žinoma kaunietė.
Gegužę šio moterų klubo dėka buvo suremontuotas Kauno klinikų naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus koridorius – vieta, kur prie neišnešiotų kūdikių reanimacijos paromis budi jų mamos. Namus primenanti aplinka, nauji, patogūs foteliai leis kiek geriau pasijusti tėvams, pergyvenantiems dėl savo mažylių.
„Tame koridoriuje tenka laukti valandų valandas, klausantis, ar nesupypsės prie naujagimio prijungtas aparatas. Slegianti aplinka nepadeda geriau jaustis“, – savo patirtus išgyvenimus prisiminė I.Budrienė.
Skaudžios mamų patirtys
Įdomu tai, kad tarp Klinikų Neonatologijos klinikos geradarių yra ir dar viena Inga Budrienė, asociacijos „Padedu augti“ vadovė. Beveik visos į šią organizaciją susibūrusios moterys yra patyrusios priešlaikinį gimdymą.
„To nepatyrusiam žmogui gal ir nesuprantama: režimas, miego trūkumas, kas tris valandas maitinamas kūdikis, ištisą parą reikia nusitraukinėti pieną, patiriamas daug streso dėl nežinios, jaučiama baimė dėl komplikacijų. Ligoninėje galvoji tik apie tai, kad vaikelis išgyventų“, – nerimastingą būseną prisiminė I.Budrienė. Moteris anksčiau laiko susilaukė dvynukų, kurie gimė 26 savaičių gestacinio amžiaus.
Berniukas svėrė 856 g, mergaitė – 768 g. Ligoninėje teko praleisti tris mėnesius, kol vaikučiai sustiprėjo ir pradėjo patys kvėpuoti ir valgyti.
Šiandien I.Budrienės dvynukams – penkeri. Paklausta, ar norėtų dar vieno vaikelio, atsako, kad bijotų: „Dirbant su naujagimiais kartais kyla jausmai, užsinoriu, bet baimė nugali. Kitas dalykas, ko niekam nesakiau: man atrodo, kad kito vaiko nemylėčiau taip, kaip tuos dvynius, dėl kurių tiek kovota, kuriems tiek daug atiduota.“ Dėl neišnešiotų kūdikių gyvybės ilgai nerimavusi mama išgyveno ne vieną baimės akimirką. „Kai naujagimiai po daugiau nei dviejų mėnesių atkeliavo į palatą būti kartu su manimi, dukrai po maitinimo sustojo kvėpavimas. Sūnus praėjus kelioms dienoms gerdamas pienelį paspringo, trūko kelių sekundžių, stojo širdis, nukrito temperatūra. Paskui buvo ir kitų ligų, karščiavimų, apsilankymų pas gydytojus“, – išgyventus vargus prisiminė jauna mama.
Padeda vienos kitoms
Asociacija „Padedu augti“ padeda mamoms, susilaukusioms neišnešioto vaikelio pagalba, susitikimais ir bendravimu. Neretai būna reikalinga ir psichologo pagalba, bet, pasak I.Budrienės, dar ne visos šeimos tai priima: „Būna, kad atsisako, nenori bendrauti. Ypač netekties atveju, kai vaikelis miršta, moteris užsidaro savyje ir nenori nieko girdėti.“ „Padedu augti“ vadovei teko sutikti tik vieną moterį, kuri, kūdikiui mirus, sugebėjo padėkoti medikams, kad jie padarė viską, ką galėjo, nes dažniausiai jie yra kaltinami.
Savanorių mamų suburta asociacija dabar padeda įgyvendinti naują projektą – „Sveika pradžia mamos pieno laše“. „Kauno Klinikos turės mamos pieno banką, jis bus skiriamas anksčiau laiko gimusiems naujagimiams, kai nepakanka mamos pieno, ir sunkiai sergantiems naujagimiams“, – apie planuojamą svarbią naujovę pasakojo moteris.
Be to, „Padedu augti“ organizuoja metines šventes. Viena jų – gyvybės šventė, kuri šiemet bus rengiama penktus metus. Iš visos Lietuvos suvažiuojančios šeimos susirenka prie Klinikose pasodinto ąžuoliuko. „Ant to medžio klinikų darbuotojos kabina lapelius su naujagimio svoriu, vaikeliui mirus – padeda akmenėlį po juo. Kasmet daugėja ir lapelių, ir akmenėlių. Šeimos čia grįžta, susitinka, noriai bendrauja“, – apie augantį medelį pasakojo I.Budrienė.
Mintis padėti kitiems jaunai mamai kilo ir dėl asmeninės patirties, ir dėl baigtų socialinio darbo studijų. „Man nesvetimas noras padėti, skatinti žmogų veikti pačiam ir daryti gera, – teigė pašnekovė. – Mes puikiai žinome, kokia pagalba yra reikalinga, niekas to nežino geriau už mus, nes mes daug išgyvenome“.
Dviejų Budrienių pažintis
Paklaustos, ar yra pažįstamos, abi moterys pažintį prisimena su neslepiama šiluma. „Padedu augti“ vadovė I.Budrienė prisimena, kaip ieškojo pagalbos Pasaulinės neišnešiotukų dienos renginiui, todėl nutarė kreiptis pagalbos į bendrapavardę. Moteriai buvo malonu, kad nebuvo atsisakyta: „Žinomi žmonės yra atsargesni, nes yra daug prašančių, norinčių pasinaudoti jų vardu.“
„Ad astra“ vadovė pažintį prisimena su juoku: „Gavau elektroninį laišką, žiūriu – rašo I.Budrienė. Galvoju – persisiunčiau pati sau laišką, nustebau, net neperskaičiau. Paskui man paskambino Inga, prašydama prisidėti prie organizuojamo renginio.“
Tąkart moterys ne tik susipažino, bet ir drauge surengė šventę, skirtą atkreipti dėmesį į neišnešiotų naujagimių problemas ir aktualijas. Ta proga Kauno rotušė buvo apšviesta purpurine spalva. Kauniečiai Europoje buvo vieni pirmųjų, suorganizavę tokį renginį. Taip vienodai šaukiamos kaunietės bendrauja ir toliau – gerų darbų vedinos.
