– Tavo gyvenime neseniai buvo situacija, kai kilo daug triukšmo dėl nieko, o Tu atsidūrei ne tik ligoninėje, bet ir dėmesio centre. Kaip jautiesi šiandien?
– Muzikine prasme grupė nesikeičia – esu vienvaldis kūrėjas, tad taip, kaip padarau, taip ir lieka. Jau ruošiamės koncertams Vilniuje. Jeigu turėčiau su kuo nors ieškoti kompromisų, būtų sudėtinga, nes sunkiai sutariu net su savimi.
Patetiškai kalbant, mano dainos – išpažintis. Kūryba man atstoja psichologus. Lankiausi pas juos ir turiu su kuo palyginti. Žmonės, per koncertus linksintys galva, – geriausia terapija, tad be galo laukiu kiekvieno pasirodymo.
Vengiu situacijų, kai sukeliamas dirbtinis skandalas. Dažniausiai žurnalistai išpučia burbulą. Prisimenu, kai tik pradėjome savo veiklą, baltai dažyti plaukai buvo išskirtinis bruožas. Visi mums priklijavo realybės neatitinkančią etiketę.
Daugelis muzikantų tuomet gėdijosi pasirodyti, išsiskirti iš minios. Tais laikais šviesiais plaukais buvo tik Andrius Mamontovas ir Nėrius Pečiūra. Net ir dėl grupės pavadinimo kalta mano meilė peroksidui. Pirmasis bandymas dažyti plaukus buvo nevykęs, pamenu, tada vaikščiojau ryžas. Norėjau būti panašus į Martiną Gore'ą iš „Depeche Mode“, o atrodžiau kaip bičas iš „Sex Pistols“. Viskas man gerai, grįžau prie to, kas brangu, – muzikos.
– Daugelis nori būti nemirtingi. Ar Tau svarbus ilgaamžiškumas, ką po savęs norėtum palikti?
– Daug jau esu palikęs ir, jei tos plokštelės nesubyrės, tai ir kitos kartos išgirs mano dainas. Pirmiausia visuomet yra muzika. Apie tai galvojau dar būdamas penkiolikos metų. Mano nuomone, tokios mintys aplanko kiekvieną mąstantį žmogų. Vieninteliai, kurie apie tai negalvoja, – idiotai. Jiems viskas gerai, šypsosi. Savo dainų aš neplanuoju, kaip jaučiuosi tą akimirką, taip ir lipu ant scenos, tačiau smagu, jei kas nors mano muziką girdės ateityje.
– Igori, ar jau patyrei vadinamąją vidutinio amžiaus krizę?
– Krizę išgyvena tie vyrai, kurie prisiriša prie standartų. Dažnai elgiuosi savaip. Neskirstau gyvenimo į etapus: reikia susirasti žmoną ar susilaukti vaikų. Kartais abejoju, ar išvis tą krizę patirsiu. Jau kuris laikas nevaikštau į klasės susitikimus. Ten nebuvau daugiau nei 10 metų. Klasės draugai sukūrė šeimas, kalba apie tarpusavio santykius. Jau tada jie man atrodė kaip tetos ir dėdės, o aš... Mano vidus nesikeičia.
Senukas niekada nebūsiu, o juolab kad man ir senti nesiseka. Viskas vis dar įdomu, noriu kurti, atrasti, žvelgti kitu kampu. Kompanijose, kuriose aptarinėjami šeimos reikalai, patarimų nedaliju. O dažnai ir pats tik išklausau, ką kiti sako, tačiau pasielgiu, kaip man atrodo geriausia.
– Vidus nesikeičia, tačiau kūnas sensta. Ar esi prieš plastines operacijas?
– Ne. Jei ateityje reikės, gal ką nors ir pasidarysiu.
– Kokios mintys aplanko save matant televizoriaus ekrane?
– Koncertų įrašus žiūriu. Galiu juos analizuoti, pastebėti savo, kolegų klaidas. Vertinu vien muzikines detales – galbūt nepataikiau į taktą, gal pasitaikė techninių klaidų. Interviu manęs nedomina. Jei matau save, perjungiu kanalą. Dainavimas scenoje yra viena, o pasirodymas pokalbių šou reiškia, kad tu turi skleisti žinutę.
Nesu iš tų, kurie mėgsta atsiverti, įsileisti į vidų. Pamenu, kaip išgirdau save kalbantį per radiją. Ten pirmą kartą nuskambėjo mūsų daina. Negalėjau patikėti savo laime. Tais laikais pasirodę Sporto rūmuose labai džiaugėmės, kad grojome kartu su „Foje“, „Bix“. Kelių tūkstančių žmonių minia privertė pajusti euforiją. Kitą dieną važiuojant troleibusu keleivis metė į mane žvilgsnį ir man pasidarė linksma, kad atpažino.
Su kokia moterimi Igoris Kofas negalėtų gyventi? Ar yra kada galvojęs palikti sceną? Toliau skaitykite portale MIESTE.lt.