Nustebsite, sužinoję, kur vienas garsiausių Lietuvos humoristų ieško įkvėpimo ir galanda savo aštrų liežuvį. Jis su malonumu sutinka vesti privačias bei įmonių šventes, jubiliejus ir vestuves. „Tokiuose masiniuose renginiuose – daug gyvo bendravimo, sužinai įvairių dalykų, kuriuos paskui gali panaudoti koncertams ir scenarijams“, − pastebi A.Orlauskas.
Žodžiai, užuominos, situacijos, įsiminti bendraujant šventėse, kūrybingai perdirbti, virsta komiko programos ar spektaklių „šoviniais“. „Scenoje humoristinis žodis – kaip šūvis. Šovei ir turi pataikyti, negali šauti pro šalį, nes žmogus viską turi suvokti greitai“, − A.Orlauskas vardijo, ką patyrė per savo ilgametę karjerą.
Šiuo ir kitais kūrybiniais atradimais žinomas komikas prieš balandžio 1-ąją, Juokų dieną, dalijasi su „Savaitraščio Kaunui“ skaitytojais.
– Scenoje esate daugiau nei 35 metus, ką pats labiausiai vertinate iš savo kūrybos ir nuveiktų darbų?
– Per tuos metus buvo begalė visokių projektų. Savo karjerą pradėjau įkūręs pirmąjį Lietuvoje humoro ir parodijų ansamblį „Alergija“, kuris sėkmingai gyvavo septynerius metus. Tada buvo pirmasis Lietuvoje humoro duetas „Du Artūrai“. Vėliau – pirmasis Lietuvoje politinis muzikinis spektaklis „Gulago univermagas“. Paskui su šiauliečių grupe „Vairas“ ketverius metus keliavome pristatydami unikalų muzikinį humoro projektą „Europos bamba“. Buvo ir ne viena solinė programa bei duetas su Aleksandru Ivanausku-Fara, grupės „Rondo“ lyderiu, ir kitų mažesnių projektų.
Dabar turiu savo solinę programą – juodojo humoro šou „Sex Tabu be / ne Tabu“ apie meilę moterims ir moterų požiūrį į vyrus. Su aktoriumi Ramūnu Šimukausku važinėjame su humoro spektakliais „Traukinys“ ir „Abstinento pagirios“, su Raimondu Šilansku gastroliuojame su „Juodojo humoro šou“ programa.
Televizijoje žinomiausias mano projektas yra „Bentski šou“. Tai − pirmoji humoro laida Lietuvoje, mano sugalvota kartu su Andriumi Rožicku. Paskui buvo TV humoro laida „Šou bulvaras“ − pirmoji Lietuvoje situacijų komedija, sulaukusi didžiulio pasisekimo, serialas „Kaimynai“ ir daugelis kitų projektų. Dabar vėl grįžau į televiziją – trejus metus vaidinu „Dviračio šou“, turiu savo laidą „Muzikinis gimtadienis“, interneto televizijoje galima žiūrėti mano anekdotų laidą „Artūro Orlausko šou“.
– Kaip per tuos metus keitėsi humoras Lietuvoje? Kaip vertinate jaunąją komikų kartą?
– Ir anksčiau, ir dabar žmonės humorą priima vienodai. Jei juokinga, žmonės juokiasi. Kiekvienas komikas dirba savo nišoje, o jaunoji karta bando atlikti „stand-up‘ą“. Pagrindinis mūsų tikslas – linksminti publiką. Aišku, kiekvienas komikas renkasi savo kelią ir stengiasi viską atlikti gerai.
Žinoma, kol kas jaunoji karta negali pasidžiaugti tokiais pasiekimais kaip aš, bet jiems − viskas prieš akis.
Daug ką dariau pirmasis Lietuvoje, kiti ėjo iš paskos: pirmoji humoro laida „Bentski šou“, pirmasis serialas Lietuvoje „Kaimynai“, pirmasis dalyvavau tarptautiniuose humoro festivaliuose ir kol kas vienintelis iš lietuvių komikų tapau jų laureatu.
– Iš kur semiatės idėjų kūrybai?
– Galiu pakartoti seną taisyklę: 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Be to, kai tiek metų dirbi šioje srityje (beje, pernai mane ir humoro metrą Juozą Zavaliauską pirmą kartą Lietuvos istorijoje Kultūros ministerija apdovanojo padėkos raštu už nuopelnus scenai ir žanrui), ją perpranti. Jeigu turi tikslų, sieki jų. Nėra jokio ypatingo recepto, jei ir būtų – neišduočiau: tai yra profesinė paslaptis.
Visame pasaulyje komikai yra pirmo ryškio žvaigždės, nes tikruosius komikus pasaulyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, užtat tragikų, spaudžiančių ašaras, – milijonai. Pasaulyje komikai yra garbinami ir dievinami, tik Lietuvoje − viskas atvirkščiai.
– Gal todėl, kad lietuviai yra liūdna tauta?
– Lietuviai, kaip ir visi žmonės, mėgsta juoktis bei linksmintis, tik yra labiau kompleksuoti. Tai pajuntu išvykęs koncertuoti į Lenkiją ar Rusiją, kur žmonės atviresni, laisvesni.
Mes daug koncertuojame užsienyje (Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Anglijoje ir Airijoje), pastebėjau, kad ten ne vienus metus praleidę lietuviai kitaip priima humorą. Jie labiau atsipalaidavę ir nesigėdija garsiai juoktis. Galbūt tik jaunimas Lietuvoje yra šiek tiek laisvesnis. Tačiau mano koncertuose juokiasi ir seni, ir jauni.
Manau, kad juokauti galima apie viską ir visaip, bet juokaudamas turi vengti patyčių, humoras negali būti piktas, nes tada jis taps sarkazmu.
– Nepripažįstate pikto humoro?
– Taip, piktas humoras – ne humoras: jis įžeidžia ir žemina.
Beje, humoras knygoje ir scenoje labai skiriasi. Knygoje gali perskaityti, atversti lapus atgal, jei nesupratai – dar kartą perskaityti. Scenoje žodis – kaip šūvis: negali šauti pro šalį, nes rezultatas turi būti akivaizdus. Žmogus viską suvokia greitai, todėl scenoje privalu pateikti apkramtytą, rafinuotą, tikslų tekstą.
– Ar draugai dažnai prašo juos palinksminti?
– Galiu pasakyti, kad tik menkos kultūros žmonės įsivaizduoja, jog vos įėjęs į kambarį pulsiu juokinti. Juk tai yra mano darbas ir tikrai būtų kvaila, jeigu į šventę atėjęs kostiumu pasipuošęs santechnikas iš karto pultų remontuoti radiatorių, o stalius − kalti dailylenčių.
Lietuvoje, dar kartą pakartosiu, žmonės galvoja, kad komikas − ne profesija ir ne darbas, o idioto būsena: esą, visą gyvenimą reikia tik žvengti.
Humoro jausmas labai taikliai apibūdina tautą. Pavyzdžiui, ar galite įsivaizduoti, kad per Olimpiados žaidynių atidarymo / uždarymo renginį Lietuvoje koks nors komikas surengtų pasirodymą. Londone olimpiados atidaryme Ponas Bynas (aktorius Rowanas Atkinsonas) atliko vieną pagrindinių vaidmenų!
Lietuvoje neseniai vyko geriausių šalies sportininkų apdovanojimai. Pakviestas į šį renginį surengiau pasirodymą, iš anksto suplanuotą prodiuserių, tiesa, viską perteikiau su humoro gaidele. Po pasirodymo kolegos man sakė, kad viskas buvo profesionalu, subtilu ir labai taiklu. Tačiau sporto žurnalistai, kurie nieko nesuvokia apie humorą, puolė rašyti kritinius straipsnius ir patys pakliuvo į savo spąstus, nes nesuprato, apie ką rašo.
Jei bijome pasijuokti iš savęs, esame tokie silpni, kad bijome net veidrodžio.
– Laidoje „Dviračio šou“ įkūnijate įvairius politikus. Ar iš jų nesulaukiate priekaištų?
– Dėl vaidmenų priekaištų nesulaukiu – visi džiaugiasi ir giria. Beveik visų personų, kurias vaidinu, klasikinė frazė: „Mano drabužiai kitokie.“ Esą, kaklaraištis buvo ne toks ar kelnės kitokios.
Kiek teko kalbėti su Norvegijoje, Anglijoje ir Airijoje gyvenančiais lietuviais, ten TV šou, pašiepiantys politikus, yra populiaresni nei pas mus, o politikai visai kitaip reaguoja, išvydę save humoro laidoje. Jie džiaugiasi, kad juos rodo, apie juos kalba ir net patys duoda peno, kad rodytų toliau.
– Kuo dar užsiimate gyvenime?
– Rašau scenarijus kinui, spektakliams, vedu vestuves, šventes ir jubiliejus. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Masiniuose renginiuose sužinau daug įvairių dalykų, kuriuos paskui panaudoju koncertams ir scenarijams.
Aš nevedu tradicinių vestuvių – su ašaromis ir rūtų vainikėliais. Būna linksma ir nestandartiška: daug improvizacijų, anekdotų, tostų, žaidimų. Žmonės, kurie nori linksmų vestuvių, kviečia mane, o norintieji vedėjo su gražia peteliške, renkasi ką nors kitą.
Mano logika labai paprasta (ir jauniesiems visada tai sakau) − po 10–15 metų niekas neatsimins, kas buvo ant stalo, bet visi atsimins, ar buvo linksma.
– Girdėjau, rašote naują scenarijų.
– Netrukus bus pradėta rodyti kino komedija „Be penkių minučių vedę“, joje atlikau dėdulės vaidmenį. Be to, prisidėjau prie šio filmo scenarijaus.
Dabar rašau scenarijų apie emigrantus komedijai, kurios pirminis pavadinimas − „Emigrantas nindzė“. Scenarijus bus paremtas realiais įvykiais, nutikusiais mums gastroliuojant maždaug prieš 20 metų viešbutyje Šiauliuose. Šioje situacijų komedijoje mėginsime atkurti 75–80 proc. realių įvykių. Komedija turėtų pasirodyti metų pabaigoje, joje vaidins Hana Šumilaitė, pasaulio bušido čempionas Jordanas Poškaitis, R.Šimukauskas, Ridas Žirgulis, Edita Užaitė ir kiti garsūs Lietuvos aktoriai.
Rudenį kartu su R.Šimukausku vyks mūsų trečiosios komedijos premjera. Tai bus naujas modernus humoro šou apie meilę ir moteris. Ir, žinoma, laukia daug koncertų: visam rudeniui suplanuoti spektakliai ir koncertai, o vasara − skirta vestuvėms.
A.Orlauskas apie:
KAUNĄ. Tai – gražiausias Lietuvos miestas, kuriame gimiau ir užaugau. Mylimiausia, svarbiausia ir savo simbolika stipriausia vieta − Santaka.
MEDŽIOKLĘ. Nemažai žmonių medžioklę supranta tiesiogine prasme – kaip šaudymą. Man ji − laiko praleidimas gamtoje, neturintis nieko bendro su mėsinėjimu. Galiu valandų valandas būti miške ir klausyti, iš kur žvėrys ateina. Iš žingsnių atspėju, koks tai žvėris.
TALISMANUS IR PRIETARUS. Anksčiau turėjau talismaną. Dabar sėkmę nešančiais daiktais ir prietarais netikiu. Pagrindinis žmogaus talismanas − pasitikėjimas savimi.
LAIMĘ. Kas yra laimingas žmogus? Tas, kuris gyvenime patyrė daug nelaimių ir netekčių. Kuo daugiau skausmo, tuo daugiau laimės įžvelgi mažuose dalykuose. Atrodo kurioziškai, bet taip yra.
MUZIKĄ. Muzika kiekvieną žmogų daro geresnį. Aš mėgstu klasiką. Turiu sukaupęs vinilinių plokštelių kolekciją, joje – visi keturi šimtai Antonio Lucio Vivaldžio koncertų. Muzika valo smegenis, lavina atmintį, daro mus gražesnius ir geresnius.
SPORTĄ. Neoficialiose varžybose žaidžiu vandensvydį. Kitaip būčiau pats vyriausias sportininkas per pastaruosius 100 metų. Mano tėvas buvo bokso čempionas, jis man įdiegė norą sportuoti.
MAISTĄ. Mėgstu vištieną. Su žmona dažnai mėgaujamės tradiciniais kinų virtuvės patiekalais. Taip pat labai mėgstu žvėrieną. Tiesa, jos daug nesuvalgysi – kaloringa, bet sveika ir naudinga. Žvėrys ėda tik tai, ko tą dieną nori. Reikia vitamino D? Pasiima jo su viena žolele. Reikia vitamino B? Pasiima su kita. Ir jokio "kombikormo"! Mes esame atbukę: į save kišame įvairų šlamštą, nesuprasdami, ko išties reikia organizmui. Mes turime išgirsti savo kūną.
ANEKDOTUS. Neturiu mylimiausio anekdoto. Jie keičiasi – kaip gyvenimas ir mes patys. Nesikeičia tik idiotai. Nebijau juokauti apie intymius dalykus, nes tai − mūsų gyvenimo dalis. Tik visiškas kvailys gali aiškinti, kad vaikai atsiranda kopūstuose ar juos atneša gandrai. Jei kas nors man pradeda kalbėti apie nekaltą prasidėjimą, iškart suprantu – su tuo žmogumi prasidėti neverta.
GYVENIMĄ. Metai ir patirtis padarė savo, todėl dabar sakau: reikia gyventi taip, kad būtų smagu prisiminti, bet gėda pasakoti. Reikia gyventi šia diena ir visus malonumus semti dabar, ne rytoj. Nesiūlau piktnaudžiauti alkoholiu ar dar kuo – tai ne vertybė. Tačiau visi kiti dalykai, kurie neva žalingi, iš tiesų yra naudingi, todėl nebijokite. Paskui bus smagu prisiminti.
