- Donata, Tavo vyras – įkalinimo įstaigoje. Ar netrūksta stiprybės, vyriškos rankos?
- Emociškai, be jokios abejonės, man trūksta vyro. Norėčiau, kad jis būtų šalia, tačiau yra, kaip yra. Pirmieji metai buvo sunkūs. Dabar, kadangi praėjo metai ir penki mėnesiai, skaičiuoju nuo sūnaus gimimo, susitvarkau pati.
Visą laiką buvau stipri, augau šeimoje, kurioje mokė dirbti visus vyriškus darbus. Buvo kurioziška situacija, kai užsikimšo kriauklė. Pamaniau; kodėl gi negaliu jos pataisyti pati? Tikrai nekviesiu santechniko, nes prisimenu, kaip vyras ją tvarkė.
- Ar dažnai važiuoji aplankyti sutuoktinio?
- Važiuoju tiek kartų, kiek leidžiama, o leidžiama kartą per tris mėnesius. Tada turime ilgalaikį pasimatymą. Labai džiaugiuosi, kad nuo balandžio mėnesio keičiasi tvarka ir matytis bus galima kartą per du mėnesius. Kiek yra, tiek yra. Tokia tvarka ir aš nieko negaliu pakeisti. Žinoma, būtų gera susitikti dažniau, tačiau susiskambiname ir stengiamės pasitenkinti tuo, ką turime.
- O ar susiduri su vyro pavydu? Juk esi čia, o jis ten...
- Ne, pavydo scenų nebūna. Esame diskutavę apie televizijos projektus. Vyras yra sakęs, kad tik į šokių projektą manęs neleistų, kadangi ten visi kažkaip susišoka (nusišypso). Jo nuomone, tarp šokėjų yra visai kitoks kontaktas. Būna, vyras pajuokauja: „Žiūrėk tu man su tuo Radžiu.“ Mylimasis žino, kad dainavimas yra mano svajonė, todėl niekada dėl to nepriekaištauja. Esu tokia, kad visuomet bandau įsigyventi į kito žmogaus situaciją. Galvoju, kaip elgčiausi, ką daryčiau, jei pati atsidurčiau įkalinimo įstaigoje, o mano antroji pusė būtų veikli ir dirbtų televizijoje. Jei nesielgi dviprasmiškai – nėra ir jokių nepagrįstų scenų.
- Esi iš mažo miestelio Seredžiaus, kaip jautėsi Tavo tėvai po to, kai aplinkiniai Tave teisė pasirinkus, jų nuomone, netinkamą vyrą?
Faktas, kad buvo kalbų. Mažas miestelis visada ir liks mažas miestelis. Pirmos aptarinėjamos naujienos ten visuomet buvo ir bus apie tai, kas mirė ar kas gimė. Bet Seredžiuje, kaip ir bet kur kitur, visos kalbos nurimsta. Veikia bangos principas. Žmonės pakalba ir jiems pasidaro nebeįdomu. Kaip kiekvieni tėvai išgyvena dėl savo vaikų, taip ir manieji išgyveno dėl manęs, tačiau jei mama man skambindavo ir klausdavo, kas bus toliau, aš jai atsakydavau, kad aš padarysiu taip, kaip man reikia.
Tėvai sakė: „Oi, ir vėl čia mums pridarei, ir vėl visokios kalbos“, o aš atšaudavau: „Esu kitokia.“ Niekada nerūpėjo, ką pasakys žmonės.
Nesijaučiu padariusi nieko blogo ir iki šiol manau, kad tai yra mano gyvenimas. Mano TOKS vyras ir aš juo TOKIU džiaugiuosi. Į tėvų kalbas ir visus pasakymus, kad šiuo metu visi šneka, aš nieko negalėjau atsakyti, išskyrus tai, kad tegul šneka. Visada siūlau visiems pasižiūrėti į savo kiemą. Kol viskas gerai – „Oi, kaip smagu, jų dukrą per televizorių rodo“, bet kai kas nors atsitinka, atrodo, kad norėtųsi, jog niekas nerašytų ir nerodytų. Man visada buvo nusispjauti. Gyvenu labai turiningai ir įdomiai, neturiu kada klausyti gandų.
Visą išsamų itin atvirą interviu skaitykite portale Mieste.lt